„Nukabinkime lietuviškus gatvių pavadinimus Seinuose“

Tai tik vienas iš daugelio komentarų viename populiariame Lenkijos naujienų portale, paskelbus žinią, kad Vilniaus krašte pradedamos nukabinti lentelės su lenkiškais gatvių pavadinimais (www.onet.pl, 2009-03-05, „Lietuva: antilenkiškas Vilniaus valdžios žingsnis“). Būta ir kitokių komentarų, kuriuos net nepadoru būtų cituoti.

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas šių metų sausio pradžioje Vilniaus rajono tarybai, kurioje daugumą sudaro Lietuvos lenkų atstovai, nurodė per 30 dienų nukabinti nuo sienų kitomis kalbomis parašytus gatvių pavadinimus. Šis sprendimas po ilgų teisminių ginčų įvairiose teismų instancijose buvo galutinis ir neskundžiamas. Tačiau vietos savivaldybė visiškai ignoravo nuosprendžio vykdymą. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje nurodymai nedelsiant paklusti teismo sprendimui sukėlė pasipiktinimą. Naujienų portalas onet.pl Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo sprendimą vienareikšmiai pavadino antilenkišku. Pranešė, kad Lietuvos lenkų sąjunga “Lietuvos valdžios” sprendimą ketina apskųsti Žmogaus teisių tribunolui Strasbūre, o Vilniaus rajono valdžia ir toliau kovos dėl dvigubų gatvių pavadinimų.

Straipsnis greit pasirodė ir greit dingo, o kitos žiniasklaidos priemonės lyg susitarusios nesiryžo šia tema toliau diskutuoti. Tą dieną nebuvo ir Lenkijos politikų oficialių pareiškimų, smerkiančių Lietuvos teismų sprendimus. Matyt, viena priežasčių ta, kad Lenkija pati šio klausimo ligi šiol nesugebėjo tinkamai spręsti. Problemų visų pirma kėlė ir kelia kai kurių visuomenės grupių spaudimas neleisti tautinėms mažumoms pernelyg drąsiai kabinti dvikalbes lenteles. Aišku, šioje srityje Lenkijos lietuviai jokio psichinio diskomforto nesukelia, bet žymiai gausesnė Lenkijos vokiečių mažuma, atrodo, taip.

Tačiau, kaip rodo gyvenimas, ne viską galima įstatymais sureguliuoti. Seinų valsčiuje gyvenantys lietuviai netikėtai (vos keliais nuošimčiais) pateko už minėto įstatymo „ribų“. Visuotiniame gyventojų surašyme paaiškėjo, kad jų mažiau negu 20 proc., tad pagal galiojantį įstatymą jie negalės prašyti Seinų valsčiuje ar Seinuose įvesti dvikalbius vietovių arba gatvių pavadinimus. Formaliai negalės, tačiau visi puikiai supranta, kad Seinai Lenkijos lietuviams turintys ypatingą istorinę reikšmę. Tai pagrindinis ir vienintelis Lenkijoje tokio masto lietuvių kultūros paveldo centras. Nepriklausomai nuo to, koks bus įstatymas, šiuo atžvilgiu Seinų istorijos jau nepakeisime. Ji buvo tokia, kokia buvo, todėl anksčiau ar vėliau teks išmokti su ja gyventi ir spręsti kultūros paveldo išsaugojimo problemas. Tai, matyt, vis labiau įsisąmonina ne tik čia gyvenantys lietuviai, bet ir lenkai.

Todėl raginimas nukabinti lietuviškus gatvių pavadinimus Seinuose nuteikia optimistiškai. Tai rodo, kad Seinų vardas Lenkijos visuomenei žinomas ir tapatinamas su Lenkijos lietuviais, jų turtingu istorijos ir kultūros paveldu. Šiuo atveju net nesvarbu, kad Seinuose nėra nei vienos gatvės lietuvišku pavadinimu. Svarbu tai, kad (vis dar neišspręstą) lietuvių kultūros paveldo įamžinimo klausimą Lenkijoje atsimena ne tik vietos lietuviai, bet ir dalis Lenkijos visuomenės. Žino, kad lietuviai – tai ne tik Seinų istorijos, bet ir nūdienos neatsiejama dalis.

Apie dvikalbius pavadinimus Punske teko girdėti jau ne kartą, nors gatvių pavadinimų ar įstaigų oficialių iškabų matyti dar neteko. Jeigu jos būtų, tai, matyt, ir reakcija į Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo sprendimą būtų atitinkamai kitokia. Tikriausiai tik valdininkų apsileidimas lėmė, kad tokių užrašų Punske dar nėra, nes kitaip to logiškai paaiškinti negalima. Juk akivaizdu, kad vykstant ginčams Vilniaus rajone ne vien punskiečiai šių užrašų Punske labai laukia.

Šioje istorijoje yra dar viena problema, kurią ne visi nori pamatyti. Punske – nors įstatymai leidžia – dvikalbių iškabų kažkodėl vis dar nėra, o Vilniaus rajone, nors kol kas tokios iškabos negalimos, jos jau prieš daugelį metų kai kuriose vietovėse pakabintos ir ramiai kabo. Šiuo atveju nesvarbu, kurios šalies įstatymai tobulesni ir kiek atitinka europinius standartus, bet svarbus požiūris į valstybę ir jos teisinę sistemą. Nemanau, kad kas nors būtų labai punskiečius baręs, jeigu prieš porą metų būtų pakabinę kelias lentutes su lietuviškais gatvių pavadinimais. Bet jie kažkodėl to nedarė. Manau, kad net į galvą jiems neatėjo mintis, jog taip galima būtų daryti. Todėl drožinėjo medines dekoratyvines lentutes su gyvenvietės pavadinimu ir šv. Petro atvaizdu... ir kantriai laukė palankių įstatymų. Matyt, tai lėmė ilgus dešimtmečius ugdytas besąlygiškas lojalumas ir pagarba valstybei, kurioje jie gyvena ir kartu kuria geresnę jos ateitį.

Petras MAKSIMAVIČIUS
"Aušra" nr 5/2009