Lietuvos teatro legenda
Barbora Radvilaitė". 1972 m. Režisierius Jonas Jurašas, dailininkė Janina
Malinauskaitė. Aktoriai: Barbora Radvilaitė Rūta Staliliūnaitė, Žygimantas
Kęstutis Genys
Sigitas Birgelis:
Papasakokite apie ryškiausias savo gyvenimo ir karjeros akimirkqs?
Janina Malinauskaitė
(Lietuvos teatro scenografė): Iš visų tų teatre išdirbtų 48 metų įdomiausia buvo
režisierių Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus laikais. Su jais gerai sutardavau ir
nesunkiai rasdavau bendrą kalbą. Dirbdama su daug režisierių (jų mano
karjeroje būta per keturiasdešimt), jau po penkių minučių pokalbio žinojau,
ar žmogus režisierius iš pašaukimo, ar ne. Buvo ir tokių, kurie visiškai
nesuprato savo amato. Su tokiais nesutardavau, nerasdavau bendros kalbos, ir
išeidavo prasti spektakliai. Dirbdama su tikru režisieriumi, greitai
perprasdavau, ko jis iš manęs tikisi ir nori.
Įsimintini buvę 1972 metai, kai su Jonu Jurašu statėme Juozo Grušo spektaklį
Barbora Radvilaitė. Iš pradžių ši pjesė mums nelabai patiko. Ji atrodė
mums pernelyg chrestomatinė. Režisierius pasimetė, o aš pradėjau galvoti,
kaip gelbėti spektaklį. Po kurio laiko man gimė puiki scenografijos idėja.
Aš papasakojau apie ją Jurašui. Režisierius manęs paklausė: Ar visa šita
galima nuleist, o po to pakelti? Galima, atsakiau. Tai viskas!
sušuko jis. Turime spektaklį. Dabar žinau, ką daryti! Spektaklį labai
greitai pastatėme. Jis buvo visiems įsimintinas. Beje, neapsiėjo be
politinio ažiotažo, dėl kurio Jurašas buvo priverstas išeiti iš Kauno teatro.
Jis ir vėliau, dirbdamas Vilniaus teatre, nesileido koreguojamas, taisomas
ir šantažuojamas. Beje, po dvejų metų išvyko į Ameriką.
Pakalbėkime apie tą politinį ažiotažą.
Kilo konfliktas dėl scenografijos. Dailininkas, kuris scenoje tapo Barborą,
pabaigoje nusileidžia į sceną Aušros vartų Marijos paveikslą. Tai labai
nepatiko partinei valdžiai. Žinia apie režisieriaus ir scenografės išsišokimą
nurūko iki aukščiausiosios valdžios. Kitas spektaklis turėjo apsieiti be
Aušros vartų Marijos paveikslo. Kilo dar didesnis skandalas. (Anais laikais
neapsiėjo be skandalų. Jie kildavo beveik po kiekvieno gero spektaklio.) Mus
visą laiką stebėdavo saugumiečiai, kurie apie viską, kas pas mus vyko,
pranešinėdavo sovietų saugumui ir partinei valdžiai. Dėl to ji mus nuolat
kviesdavo pasiaiškinti. Kartą kurdama vieno spektaklio scenografiją įdėjau
labai daug pastangų, padariau labai gražų programos projektą, net 40
puslapių. Buvo ten įvairių fotografijų iš istorinių knygų, dokumentų ir kt.
Tą medžiagą saugumas iš manęs konfiskavo. Jiems nepatiko, kad programoje
kalbama apie egzistavusią Lietuvos valstybę, karalienę Boną, karalių
Žygimantą. Negali būti, kad Lietuva buvusi tokia savarankiška,
priekaištavo jie man. Ir nėra ten (programoje aut.) nė vieno žodžio apie
liaudį ir tarybinį gyvenimą. Aš buvau šių įvykių sukrėsta.
Ar dirbate teatre?
Teatre jau nebedirbu. Esu pensininkė. Neseniai mane pakvietė atnaujinti
spektaklį, kuris prieš dvylika metų turėjo didelį pasisekimą. Reikės iš
naujo ruošti dekoracijas, siūti kostiumus ir kt. Scenografo darbas yra labai
sunkus. Aš vis galvoju: Koks velnias mane nešė į teatrą? Studentaudama
susižavėjau juo, perėjau nuo tapybos prie scenografijos. Labai sėkmingai
baigiau institutą. Su pagyrimu, geriausiais pažymiais. Po penkerių metų
darbo perpratau teatrą, supratau, kokia tai katorga, ypač dailininkui.
Režisieriui blogiau, jis negali apsieiti be žmonių. Aš galėjau pasitraukti
ir pasinerti į tapybą. Man archeologiją studijuoti reikėjo. Aš ją taip
mėgstu.
Kiekvienas darbas po kurio laiko nusibosta.
Nemanau, kad aš būčiau atsikandusi archeologijos. Vasarą kasinėji, o žiemą
gali ramiai dirbti aprašinėti, tvarkyti, restauruoti. Tai žymiai įdomiau,
nei teatre grumtis su tokia daugybe žmonių.
Prižiūrite kiekvieną atliekamą darbą?
Pirmiausia parengiu projektą, kaip viskas turėtų atrodyti. Po to atlieku
brėžinius, mastelyje milimetras į milimetrą, su visais paaiškinimais. Vėliau
su režisieriumi sprendžiame techninius dalykus. Aš turiu viską žinoti: kokia
bus naudojama medžiaga, kokia bus daroma apdaila, turiu dalyvauti perkant
medžiagas. Ne tik piešiu maketus, bet dalyvauju ir kostiumų matavimuose,
dekoratoriui parodau, kur ką dėti, ką akcentuoti. Turiu viską visiems
parodyti, nes žmonės dažnai nieko neįsivaizduoja. Šiuo metu darau 8 metrų
aukščio kolonas. Du metrai kolonų bus daromi iš medžio, du ant specialios
rankovės, dekoruoti auksine medžiaga. Tai didžiulė problema. Reikia įdėti
lankelį į vidų, pririšti ant virvių, viską aptraukti medžiaga, o paskui
dekoruoti auksu. Na, ir visa tai reikia žmonėms šimtą kartų paaiškinti,
parodyti kiekvieną detalę, kur ką dėti ir pan. Pasunkina darbą ir tai, kad
kartais reikiamų medžiagų ar detalių negalima nusipirkti. Blaškomės po
parduotuves, ieškome ko nors, kuo būtų galima pakeisti.
Kas taria lemiamą žodį: scenografas ar režisierius?
Mes abu susitariame dėl scenografijos. Aš paruošiu kelis projektų variantus,
kad režisierius galėtų pasirinkti. Daug galvoju, kaip padaryti, kad jam
tiktų ir man būtų geriau. Tai sudėtinga, dėl visko turiu derėtis. Aš
projektą iš karto įsivaizduoju didžiulės scenos erdvėje. Jeigu man patinka
statomas veikalas, širdį užlieja didžiulis pasitenkinimas, kad sugebu
suvaldyti milžinišką erdvę. Antai kai Operos teatre statėme Pilėnus,
scenografiją kūriau iš mažų medžio gabaliukų. Išėjo iš jų beveik liaudies
skulptūrų galerija. Ne vienas žiūrovas tai pamatęs apsiašarojo. Man buvo
džiugu, kad tą milžinišką erdvę suvaldžiau. Neklystu dėl proporcijų,
nesuklydau nė viename spektaklyje, kas daug kam iš dailininkų dažnai
pasitaiko. Pasidedi milimetrinį popierių, pradedi braižyti ir iš karto
matai, kur tas daiktas plaukia, kaip jis ten atsiras, kaip atrodys
apšviestas. Dailininkas turi turėti erdvinę vaizduotę, nes kitaip nieko
nepeš.
Kiek žmonių ruošia scenografiją?
Siuvykloje dirba per dešimt žmonių, dekoratyviniame skyriuje penki ar
šeši, butaforijos du. Yra dar du staliai, du mechanikai, keli scenos
darbininkai, su kuriais reikia montuoti.
Darbininkai, su kuriais buvau dirbusi anksčiau, labai džiaugėsi, kad aš vėl
atsakinga už scenografiją. Jie sako, kad kai aš ką padarau, visi daiktai
tiesiog prilimpa savo vietose. Kai scenografiją rengia koks pusiau
menininkas, tai niekaip nesusitvarko, niekas netinka ir netelpa. Žinoma,
būna gerų scenografų ir be manęs. Tai labai sunkus darbas, po kurio grįžus
namo jau nebesinori su niekuo kalbėti.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas BIRGELIS
Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.