Nowa strona 1

Lietuvai 1000 metų

Šiandien – 2009 m. kovo 9 d. – sukanka 1000 metų nuo to, kai Rusios ir Lietuvos pasienyje (kaip rašo Kvedlinburgo analai) buvo nužudytas vokiečių misionierius ir kankinys, Katalikų Bažnyčios šventasis Brunonas Bonifacijus. Jo kankinyste ir mirtimi už tikėjimą pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Kita šv. Brunono žuvimo data pateikiama vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018): „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

Apie šv. Brunono gyvenimą ir kankinystę žinome iš 25 istorinių šaltinių. Jis gimė apie 974 metus saksų didikų šeimoje Kverfurte (Qurfurt), mokėsi Magdeburgo mokykloje. 995 metais buvo paskirtas kanauninku, o šiek tiek vėliau – vokiečių imperatoriaus Otono III kapelionu. 998 metais, pasirinkęs Bonifaco vardą, įstojo į Benediktinų vienuolyną Aventine. 1001-aisiais prisijungė prie Šv. Romualdo kongregacijos Pereum vietovėje (Italijoje). Tais pačiais metais, gavęs popiežiaus Silvestro II šventimus, pradėjo misinę veiklą. 1002 metų žiemą atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet šventimų turėjo laukti iki 1004-ųjų. 1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, iš kurios tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų neapkrikštytų baltų tautų žemes. Tikėtina, kad tuo metu užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat misionieriaus žūties. 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos nuvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur iškeliavo į pečenegų kraštą. Ten pakrikštijęs apie 30 didikų, paskyrė jiems katalikų vyskupą. 1008 m. rugpjūčio mėn. sugrįžo į Lenkiją, pas Boleslovą Narsųjį, ir ėmė rengtis paskutinei lemtingai misijai į Prūsiją.

Vienintelis tų įvykių liudininkas šv. Brunono kapelionas Vipertas pasakoja: „Kai įžengėme į (pagonių – aut.) teritoriją, tuoj pat buvome nuvesti pas karalių. Taip vadinamas Lietuvos valdovas, nors jis nebuvo karalius. Vyskupas Brunonas su savo kapelionais atlaikė mišias, aiškindamas evangeliją ir apaštalų žodžius. Visa tai girdėjo karalius Netimeras (Nethimer). Jis tada tarė: „Mes turime dievus, kuriuos garbiname ir kuriais tikime. Todėl tavo žodžių klausyti nenorime“. Vyskupas, tai girdėdamas, liepė, kad tas karalius atneštų stabus ir, jam dalyvaujant, įmetė juos labai drąsiai į ugnį. Ugnis apėmė ir pagaliau prarijo stabus. Karalius, susijaudinęs ir labai supykęs, tarė: „Imkite tučtuojau vyskupą ir įmeskite, man matant, į ugnį. Jei jį ugnis sudegina ir praryja, žinokite, kad jo aiškinimas beprasmiškiausias. O jei galų gale yra antraip – į jo Dievą skubiai įtikėkime“. Tada liepė karalius užkurti didžiausią ugnį ir į ją įmesti vyskupą. Jis, apsirengęs vyskupo rūbais, įnešė į ugnį savo kėdę ir tol sėdėjo, kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes. Karalius, matydamas šį stebuklingą įvykį, skubiai įtikėjo į Dievą su 300 vyrų ir nuoširdžiai priėmė krikštą, Paskui tos žemės kunigaikštis [Netimero brolis] atjojo pas vyskupą, apimtas velniško siuto, ir tą vyskupą su kapelionais atidavė be jokio gailesčio nukankinti. Vyskupui liepė galvą nukirsti, visus kapelionus pakarti, o man išlupo akis. Paskui Kristaus valia ten pasirodė įvairių ženklų ir stebuklų. O dabar viršum jų kūnų pastatyti vienuolynai“.

Platesnį aprašymą pateikia Petro Damiani: „Kai Brunonas atvyko pas karalių (Netimero vardas neminimas) ir pradėjo pamokslauti, karalius, regėdamas jį, apsirengusį prastais rūbais ir basą, manė, kad šventasis vyras atvyko ne dėl religijos, o veikiau rinkti išmaldos pinigų. Karalius norėjo jį dosniausiai apdovanoti. Todėl Brunonas nedelsdamas sugrįžta į svečių būstą, apsirengia brangiausiais vyskupo rūbais ir vėl eina į karaliaus rūmus. Karalius, matydamas jį šitaip pasipuošusį, taria: „Dabar žinome, kad beprasmio mokslo [krikščionybės] laikaisi ne dėl neturto, o dėl tiesos nežinojimo. Vis dėlto jei nori, kad būtų patikėta tavo skelbiama tiesa, tebūna sukrautos dvi aukštos malkų kaugės, paliekant tarp jų siauriausią tarpą. Ir kai abiejų laužų liepsnos atrodys kaip viena ugnis, eik per vidurį. Ir jeigu bent kiek apdegsi, tave patį atiduodame mirčiai ugnyje. Bet jeigu – tai neįmanoma įsivaizduoti – išeisi sveikas, mes visi be jokio pasipriešinimo įtikėsime tavo Dievą“. Ir kadangi šis susitarimas ne tik Brunonui, bet ir visiems esantiems genties žmonėms patiko, Brunonas, taip apsirengęs, lyg ketintų laikyti iškilmingas mišias, iš pradžių su švęstu vandeniu ir smilkalais apėjęs liepsną, paskui į traškančius ugnies kamuolius įžengęs, iššvytravo visiškai nepažeistas, net nė vienas jo galvos plaukelis nebuvo apsvilęs. Tada karalius ir kiti, kurie visa tai matė, būriais prie palaimingo vyro kojų puola, atleidimo su ašaromis prašo, tuoj pat meldžia krikštyti. Ėmė daugybė genties žmonių prie krikšto plūsti, kad šventasis vyras turėjo eiti prie didelio ežero ir vandenyje krikštyti žmones. Bet karalius nusprendė, kad, karalystę palikdamas sūnui, pats, kiek ilgai gyventų, jokiu būdu nuo Brunono nesiskirtų. Bet karaliaus brolis, gyvenantis kartu su juo, dar nenorėjo tikėti. Kai nebuvo Brunono, jis buvo paties karaliaus nužudytas. O kitas brolis, kuris jau atskirai nuo karaliaus gyveno, kai netrukus pas jį gerbiamas vyras [Brunonas] atvyko, jo žodžių nenorėjo girdėti. Dėl brolio atsivertimo [į katalikybę] baisiai įsiutęs, jį [Brunoną] nedelsdamas surišo. Paskui, bijodamas, kad, jei gyvą laikytų, karalius jo iš jo rankų neišplėštų, pats dalyvaudamas, aplink stovint daugybei žmonių, paskubėjo nukirsti [Brunonui] galvą. O staiga ir pats [karaliaus brolis] nustėro, ir visi, kurie atokiau stovėjo, apstulbo, kad nei kalbėti, nei jausti, nei kokį žmogišką judesį padaryti visiškai negalėjo, bet visi tartum kieti ir nejudantys akmenys liko stovėti. Bet karalius, apie tai išgirdęs, didžiausio skausmo apimtas, tvirtai apsisprendžia ne tik brolį nužudyti, bet ir visus, kurie tokiam nusikaltimui pritarė, kalavijais iškapoti. Bet kai ten tuoj pat atvyko ir kankinio kūną, dar vis viduryje padėtą, brolį kartu su kitais žmonėmis be žado ir pastirusius stovint pamatė, tai jam su visais saviškiais rūstybė atslūgo ir pirmiausia jiems pasakė kalbą. Galbūt dieviškas gailestingumas jiems žadą, kurį atėmė, sugrąžintų, jei sutiktų priimti tikėjimą ir atgailaudami už kaltę gyventų. O jei ne – visus bausmės kalavijais užmuštų. Taigi, kai paties karaliaus ir kitų krikščionių ilgiau buvo kalbėta, nė vienas anksčiau žado netekusių žmonių neatsitokėjo, bet viršum jų augo teisingo išsigelbėjimo noras. Nes tuoj pat atgailą dėl savo kaltės išreiškia, krikšto sakramentą su didžiausiu džiaugsmu priima. Viršum to palaimingiausio kankinio kūno bažnyčią pastato“.

Sigitas Birgelis
www.punskas.pl

Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.