Vietos lietuviai trukdo?

Vasario 16-osios Seinuose svečiai

Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose Lietuvos valstybės atkūrimo dieną minėjo vasario 14-ąją. Į Seinų „Lietuvių namų” nuostabia didžiule trispalve papuoštą salę rinkosi svečiai – Lenkijos Seimo narys Jaroslav Zielinski (Jarosław Zieliński), Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Justinas Karosas, Seinų miesto valdžia: burmistras, apskrities viršininkas, viršaičio atstovas, klebonas, Medžiotojų būrelio pirmininkas, uniformuotieji: gaisrininkai, policininkai, muitininkai, pasieniečiai, buvo svečių ir iš Balstogės vaivadijos bei Suvalkų miesto valdžia.

Organizatorius – LR konsulas Seinuose Liudvikas Milašius – savo kalboje pabrėžė, kad Seinų miestas vis dar „neatrastas“ Lietuvos turistų ir vis dar nėra tinkamai išreklamuotas Lietuvoje. Konsulas, priminęs 1918 m. istoriją, atkreipė dėmesį, jog vis dar yra labai daug barų, kur lenkai kartu su lietuviais galėtų įgyvendinti bendrus projektus. Toks galėtų būti kad ir Juodosios Ančios bei Seinos upių išvalymas, kas turėtų įtaką visam Nemuno baseinui.

Vicevaivada, sveikindamas konsulą Vasario 16-osios proga, atkreipė dėmesį, kad Seinų krašte gyvena lietuviai. Sunku tiksliai pasakyti, kiek jų yra. Per visuotinį piliečių surašymą lietuvių suskaičiuota apie 6 tūkst., tačiau iš tikrųjų jų yra apie 12 tūkst. „Ir jie yra reikšminga mūsų visuomenės dalis“, – kalbėjo vaivados atstovas. Atrodo, iš toliau geriau matosi, nes nei vietinė valdžia, nei Lietuvos konsulas minėjimo metu nepažymėjo, kad šiame krašte esminę visuomenės dalį sudaro lietuviai ir jie turi didelį (sakyčiau, gal ir lemiamą) indėlį formuojant šio krašto visuomeninį-kultūrinį „kraštovaizdį”. „Lietuvių namai”, „Žiburio” mokykla, turtingas kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas – tai Lenkijos lietuvių ir Lietuvos indėlis į Seinų ateitį.

Konsulą sveikino ir Lenkijos Seimo narys Jaroslav Zielinski, o jo žmona dėkojo konsulo žmonai poniai Laimai už neįgalių žmonių Suvalkuose globą, už tai, kad pakvietė juos aplankyti Kauno miestą. J. Zielinski ir jo ankstesnė veikla vietos lietuviams gerai žinomi. Ilgus metus jis vadovavo vaivadijos švietimo skyriui. Buvo atvejis, kai barė Punsko licėjaus direktorę už tai, jog Punsko licėjaus šventė vyko lietuviškai!

Belieka tikėtis, kad konsulatas ateityje globos ne tik lenkiškas įstaigas ir mokyklas, bet ir bent pastebės šiame krašte veikiančias lietuviškas mokyklas, susipažins su jų veikla, problemomis.

Šiuo metu Seinų miesto burmistras vis dar neperduoda „Žiburiui“ priklausančios lėšų sumos, visomis galiomis priešinasi, kad Seinuose neatsirastų Antano Baranausko vardu pavadinta gatvė, parapijos klebonas nesutinka, kad ant istorinių pastatų – vyskupų rūmų ir seminarijos sienų kabotų atminimo lentelės su dvikalbiais užrašais, Žagarių bažnytėlėje bando vietoj lietuviškų mišių įvesti kas antras lenkiškas (beje, tikinčiųjų sąmoningumo dėka šis planas nepasiseka), nesutinka pakeisti šv. Mišių Seinų bazilikoje laiko parapijiečiams prašant, šiais metais kuriami planai surengti „Seinų sukilimo“ jubiliejinį minėjimą. Kasmet šiuo minėjimu seiniškių sąmonėje įtvirtinama nuostata, kad Lietuva su bolševikine Rusija užpuolė šį kraštą, kankino ir žudė vietos lenkus. Berznyko kapinėse vis dar stovi lietuvius žeidžiantis Panerių paminklas. O Vasario 16-osios minėjimo metu šie tokius sprendimus priimantys ir tokias pažiūras skleidžiantys asmenys tampa pagrindiniais garbingais svečiais... Viešai sveikinantys, pasisakantys, sulaukiantys didelės konsulo rodomos pagarbos... Kaip visa tai suprasti?

O gal čia viskas taip, kaip turi būti, tik tie vietos lietuviai trukdo? Kaip patogu būtų, jei jų nebūtų. Juk tada galima būtų sakyti tik skambias kalbas apie bendrą lenkų ir lietuvių istoriją, skelbti gražius tostus už tautų draugystę, kurti bendrus upių valymo projektus, ir niekas kritikos žodžio nepasakytų...

Ačiū Dievui, kad šventėje dalyvavo minėtasis Palenkės vicevaivada, tai bent jis pastebėjo esminę Seinų miesto specifiką, paminėjo, kad pilnateisiai šio krašto gyventojai yra apie 12 tūkstančių lietuvių. Kitaip sunku būtų buvę susigaudyti, kokia čia šventė švenčiama, nes scenarijus tiktų ir Lapkričio 11-ajai, ir Valentino dienai.

Žiūrovai žavėjosi nuostabiu Nomedos Kazlauskaitės ir Lino Dužinsko autoriniu koncertu, apžiūrėjo žymių Lietuvos menininkų Rimanto Dichavičiaus, Ričardo Dailidės, Antano Kmieliausko, Broniaus Grušo ir Jono Daniliausko darbų parodą. Po koncerto konsulas visoms moterims padovanojo Valentino dienos proga po gėlytę.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

"Aušra" nr. 4/2009