Apie pilietybę

Prezidento Valdo Adamkaus sudaryta darbo grupė parengė naują Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (PĮ) redakciją. Šis projektas jau registruotas Seime (www.lrs.lt) ir netrukus turėtų būti pradėtas svarstyti. LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė kreipėsi taip pat į lietuvių bendruomenes užsienyje, prašydama pareikšti savo nuomones, komentarus bei pasiūlymus. Žinomas politologas K. Girnius viliasi, kad šie parengti pasiūlymai bus paskata rimtesniems nei ligi šiol svarstymams, o LR Prezidento aktyvumas šioje srityje būtų labai pageidautinas (www.alfa.lt).

Priminkime, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) 2006 m. pabaigoje priėmė išaiškinimą, kad ligi tol galiojusio Pilietybės įstatymo kai kurie straipsniai prieštarauja šalies Konstitucijai. Trumpai sakant, KT išvada visų pirma buvo susijusi su pernelyg dažnu išimčių taikymu suteikiant Lietuvos pilietybę. Šis KT nutarimas daugiausia palietė užsienyje gimstančius Lietuvos piliečių vaikus, kuriems buvo atsisakoma išduoti Lietuvos piliečio pasus anksčiau neįrodžius, kad neįgijo šalies, kurioje gimė, pilietybės. Dažnai svetima pilietybė buvo suteikiama automatiškai (vaikui gimus), o kai kuriose šalyse buvo atsisakoma išduoti pažymas, kad vaikas nėra tos šalies pilietis. Šimtai (jeigu ne tūkstančiai) svetur gimusių lietuvių vaikų liko be jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Pasitaikydavo atvejų, kai lietuviai kreipdavosi į Latvijos (gal ir kitų šalių) diplomatines atstovybes ir jų vaikams būdavo išduodami tų šalių pasai arba kelionės dokumentai. Tik su šiais dokumentais galėdavo sugrįžti į Lietuvą arba legaliai gyventi kitoje šalyje. Taigi KT nutarimas atskleidė pirmąją problemą – Lietuvos valstybė buvo visiškai nepasiruošusi tinkamai reaguoti pasikeitus padėčiai po savo pačios KT sprendimo. Ar KT prognozavo tokią situaciją, ar tik mechaniškai atliko savo pareigą ir, išnagrinėjęs Seimo narių grupės prašymą, priėmė vienareikšmį sprendimą – kol kas niekas to nesvarsto ir dėl to nediskutuoja. Primenama ir kita problema – šiuo atveju juk ne Seimas, o KT „priėmė“ ypatingai svarbaus valstybei įstatymo „pataisą“. Vėliau padėtį bandyta taisyti ir buvo priimtas laikinas PĮ (galios iki 2010 m.), kuris suteikė galimybę užsienyje gimusiems Lietuvos piliečių vaikams tapti Lietuvos piliečiais nepaisant visų kitų aplinkybių. Suteikta taip pat galimybė tapti Lietuvos piliečiais repatriantams iš Lietuvos, jų vaikams ir vaikaičiams.

Naujai parengtą Pilietybės įstatymo projektą rašė dalis buvusių KT teisėjų, tarp jų buvęs jo pirmininkas prof. E. Kūrys. Jis, komentuodamas naują Pilietybės įstatymo redakciją („Veidas“, 2009-02-16, Nr. 7), teigia, kad „ilgai manipuliuota visuomenės nuomone, esą kone 90 proc. yra už platų dvigubos pilietybės įteisinimą“. Iš konteksto galima suprasti, kad manipuliavo visų pirma PLB, kitos užsienio lietuvių organizacijos. Tačiau vargu ar visuomeniniais pagrindais dirbančios ir neturinčios jokios įtakos žiniasklaidoje organizacijos būtų pajėgios veiksmingai manipuliuoti plačios visuomenės nuomonėmis. Bet yra ir minėtų organizacijų kaltės. Jų kaltė visų pirma ta, kad leido sau primesti kalbėjimo stilių, sąvokas bei visą diskusiją nukreipti kita linkme. O čia „manipuliacijos“, atrodo, tikrai būta. Neteko girdėti, kad 41 valstybę vienijanti PLB reikalautų įteisinti dvigubą pilietybę, priešingai – kategoriškai pasisakė prieš, pabrėždama, kad tai kenktų Lietuvos interesams. Tiek LR Seimo ir PLB komisija, tiek pati PLB reikalavo visų pirma stabdyti LR pilietybės atėmimą iš LR piliečių prieš jų valią, nepaisant to, ar jie įgijo kitos šalies pilietybę, ar užmiršo pratęsti paso galiojimą, ar padarė kitą nusikaltimą. Tai nėra tapatu reikalavimui įteisinti dvigubą pilietybę, tačiau kai kam labai patogu buvo tai būtent taip pristatyti. Tai daroma ligi šiol.

Tam tikros išvados buvo padarytos rengiant naują PĮ redakciją – pasiūlymus. Konstitucija įtvirtina vienos pilietybės principą. Todėl logiška, kad atsirado įrašas, jog savo pilietį, turintį ir kitos valstybės pilietybę, Lietuvos valstybė laiko tik savo piliečiu. Puiku. Joks dvigubas pilietis, negalės reikalauti pakviesti jam konsulą ir vertėją. Nesu teisininkas, tačiau, mano galva, tokio įrašo PĮ visiškai pakanka, kad būtų apginti Lietuvos interesai ir nereikėtų atiminėti iš Lietuvos piliečių pilietybės.
Vilniaus universiteto doc. dr. Dainius Žalimas taip pat dalyvavo rengiant naują PĮ redakciją. Interviu „Aušrai“ atkartoja tą pačią nuostatą apie didelį užsienio lietuvių daromą spaudimą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vadina tai „nekonstruktyviomis emocinio pobūdžio pastangomis išplėsti dvigubą pilietybę galinčių turėti asmenų ratą“. Jeigu parengtame naujame PĮ projekte konstatuojama, kad Lietuvos valstybė savo pilietį laiko tik Lietuvos piliečiu, tai tuo ir turėtų baigtis šis svarstymas. Tačiau naujo PĮ projekto sumanytojai, tarp jų ir doc. dr. D. Žalimas, patys bando įteisinti Lietuvoje dvigubą pilietybę kai kurioms žmonių grupėms – nors tam prieštarauja užsienio lietuviai. Teisę į dvigubą pilietybę pagal jų parengtą naują PĮ redakciją turėtų (ir šiuo metu turi), pavyzdžiui, lenkai repatriantai, kurie buvo Lietuvos piliečiai ir po II pasaulinio karo išvyko į Lenkiją. Tokią teisę turi net jų vaikai ir vaikaičiai. Doc. dr. D. Žalimas argumentuoja tai tuo, kad piliečiai negali būti diferencijuojami pagal tautybę ar repatrijavimą. Aišku, toks yra Europos konvencijos dėl pilietybės reikalavimas, tačiau kodėl šiai grupei asmenų leidžiama atkurti Lietuvos pilietybę neatsisakius turimos Lenkijos pilietybės, o iš Lietuvos piliečių, įgyjančių Lenkijos pilietybę, automatiškai atimama Lietuvos pilietybė? Ar tai nėra diferenciacija pagal tautybę? Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kurie net ir palankiomis sąlygomis visiškai neskubėjo įgyti Lietuvos pilietybės, turi pagrindo nusivilti. Jie supaprastinta tvarka (pagal naują PĮ) galės tapti Lietuvos piliečiais atsisakę turimos Lenkijos pilietybės. Viskas logiška. Sutinku su doc. dr. D. Žalimo mintimis, kad pilietybė šiuo atveju yra kiekvieno Lenkijos lietuvio pasirinkimo reikalas, kad tapęs Lietuvos piliečiu netaps geresniu lietuviu. Nebent tik negalės dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime. Tačiau nesuprantu, kodėl šio PĮ projekto sumanytojai mano, kad lenkams repatriantams, jų vaikams ir vaikaičiams reikėtų suteikti galimybę dalyvauti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos politiniame gyvenime. Jie pagal esamą ir naują PĮ gali ir galės būti Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, dalyvauti rinkimuose, referendumuose, imtis pilietinių iniciatyvų, esant reikalui skųsti savo valstybę tarptautinėms institucijoms.

Lenkija tokių „keistų“ įstatymų nekuria. Š. m. vasario 20 d. Lenkijos Seimas priėmė naują Pilietybės įstatymo redakciją. Šis projektas nebuvo aptariamas žiniasklaidoje, komentuojamas ar kaip nors ypatingai viešojoje erdvėje svarstomas. Jis žymiai liberalizavo Lenkijos pilietybės įgijimo klausimą. Iš Lenkijos piliečio, kaip ir anksčiau, negali būti atimta Lenkijos pilietybė prieš jo valią. Norint atsisakyti pilietybės nepakanka vien prašymo, būtinas Prezidento sutikimas. Įtvirtinta nuostata, kad pilietis gali turėti kelias pilietybes, tačiau Lenkijoje jis laikomas tik Lenkijos piliečiu. Įtvirtintas naujas požiūris į vaikų pilietybę. Anksčiau įstatymas numatė, kad jeigu vaikas gimė mišrioje šeimoje, tėvai gali jam parinkti pilietybę. Nuo šiol mišrioje šeimoje gimęs vaikas automatiškai taps Lenkijos piliečiu, tačiau galės įgyti taip pat antrojo sutuoktinio pilietybę. Galutinai atsisakyta reikalavimo, kad norint įgyti Lenkijos pilietybę būtina atsisakyti turimos kitos šalies pilietybės. Šis nuostatas ir anksčiau buvo labai liberaliai taikomas, kadangi ankstesnis Pilietybės įstatymas numatė, jog valstybės pareigūnas, priimdamas iš užsieniečio prašymą suteikti Lenkijos pilietybę, galėjo pareikalauti papildomai pateikti pažymą apie turėtos pilietybės netekimą. Iš tikrųjų šis nuostatas buvo taikomas tik kai kuriais atvejais, atsižvelgiant, pvz., į lenkų tautos interesus. Jeigu, tarkim, lenkų tautybės Lietuvos pilietė tuokdavosi su Lenkijos piliečiu, tai ji nesunkiai įgydavo Lenkijos pilietybę, o valdininkas galėdavo ir neprašyti pažymos apie Lietuvos pilietybės atsisakymą (kitais atvejais galėdavo ir paprašyti). Tokią galimybę suteikdavo Pilietybės įstatymas. Ir niekas neskundė (kaip Lietuvoje), kad tai prieštarauja Europos konvencijai dėl pilietybės, kuri neleidžia skirstyti piliečių pagal tautybę. Naujajame Pilietybės įstatyme numatyta, kad Lenko kortos turėtojas, vienerius metus pagyvenęs Lenkijoje, galės supaprastinta tvarka tapti Lenkijos piliečiu.

Nauja Lietuvos PĮ redakcija nepalanki visų pirma tiems, kurie po 1990 m. išvyko iš Lietuvos ir įgijo ar įgys kitos šalies pilietybę. Šitaip jie iškart praras Lietuvos pilietybę. Lietuvos pilietybės negalės įgyti taip pat Lietuvos etninėse žemėse gyvenantys lietuviai (nebent jei atsisakys turimos pilietybės). Nesiimu vertinti, ar pastaruoju atveju tai reikšminga, tačiau vadinamiesiems naujiesiems emigrantams šis klausimas šiek tiek reikšmės turi. Nekalbu tik apie eilinius ekonominius migrantus. Visų pirma Vakarų Europoje gyvenantys kitų šalių emigrantai, galėdami būti savo gimtosios šalies ir gyvenamosios šalies piliečiais, turės žymiai didesnes galimybes pakelti savo statusą, dalyvauti konkursuose, siekti valstybės tarnautojo statuso, eiti pareigas valstybės įstaigose, kitose institucijose, kur būtina turėti gyvenamosios šalies pilietybę. Lietuviai konkuruoti negalės arba iš jų bus atimta Lietuvos pilietybė. Jeigu tokia nuostata būtų įtvirtinta Lenkijoje, tai Lenkijos ir Jungtinės Karalystės pilietybę dar neseniai turėjęs dabartinis Lenkijos URM ministras turbūt niekada nebūtų taip žymiai prisidėjęs prie Lenkijos interesų atstovavimo pasaulyje. Tokių pavyzdžių daug, ir Lietuvoje reikėtų apie tai taip pat diskutuoti.

Lietuvoje pasigirsta ir tokių nuomonių, kad naujojo PĮ redakcija gali padėti spręsti kylančią Lenko kortos problemą, nes numatyta, kad tie, kurie po 1990 m. kovo 11 d. priėmė ar dar priims kitos šalies pilietybę, negalės būti kartu ir Lietuvos piliečiais. Gal klystu, bet, mano manymu, tai rizikingas įsitikinimas. Šiuo metu Lietuvos institucijos niekaip nedrįsta išspręsti tik dviejų savo Seimo narių, priėmusių Lenko kortą, teisinės problemos. Jeigu (svarstant teoriškai) Lenkija, kurioje netrukus teisiškai visiškai bus toleruojama dviguba pilietybė, sumanytų 200 000 savo tautiečių Lietuvoje, įgijusių Lenko kortą, suteikti Lenkijos pilietybę, ar tuomet Lietuva išdrįstų iš jų iškart atimti Lietuvos pilietybę?

Petras MAKSIMAVIČIUS

"Aušra" 2009/04