Vietoj pilietybės – Lietuvio korta?

 Prezidento Valdo Adamkaus sudaryta darbo grupė pasiūlė išvadas, kaip reikėtų tobulinti pilietybės santykius reguliuojančius teisės aktus. Darbo grupės parengtas naujas Pilietybės įstatymo projektas vasario viduryje buvo pateiktas prezidentui Valdui Adamkui.

„Aušra“ kalbino darbo grupės narį, Vilniaus universiteto doc. dr. Dainių Žalimą.

 „Aušra“: Kai kuriems Lietuvos sluoksniams, ne tik politikų, bet ir teisininkų, kilo abejonių dėl Lenko kortos, tiksliau – ar ją gavę du Lietuvos Seimo nariai nepažeidė LR Konstitucijos. Štai ką Jūs apie tai sakėte (cituojama iš Lietuvos žiniasklaidos): „Lenko korta traktuotina kaip tam tikras pasižadėjimas – būtent politinio pobūdžio pasižadėjimas Lenkijai. Šia prasme yra prisimintinas 1998 metų lapkričio 11 dienos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, kad asmuo, pretenduojantis būti Seimo nariu, neturi būti susijęs jokiu pasižadėjimu, ne tik priesaika, bet ir pasižadėjimu, su užsienio valstybe“, – aiškina D. Žalimas“. Ar pasikeitė Jūsų nuomonė dėl Lenko kortos, turint omenyje, kad LR prezidento įsteigta darbo grupė, rengianti LR Pilietybės įstatymo pataisų projektą, tokį pat institutą pasiūlė priimti ir Lietuvos įstatyme? O gal tokiu būdu norima padėti Lenkijai išspręsti šią problemą?

 Dainius Žalimas: Iš tiesų nuskambėjusi Lietuvio kortos idėja žiniasklaidos buvo nepelnytai sureikšminta. Ji yra tik viena nedidelė darbo grupės pasiūlyto Respublikos Prezidentui naujo Pilietybės įstatymo projekto detalė. Projekte nėra net tokio termino kaip „Lietuvio korta“, jis pasklido visuomenėje kaip pastaruoju metu madingas lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento pakaitalas. Iš tikrųjų projekte vienas straipsnis skirtas lietuvių kilmę patvirtinančiam dokumentui, numatant, kad tokio dokumento formą (tuo pačiu ir pavadinimą) ir išdavimo tvarką vėliau turės patvirtinti Vyriausybė. Lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas galės būti išduotas bet kuriam to pageidaujančiam lietuvių kilmės asmeniui, jeigu jis nebus Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvių kilmės asmeniu, kaip ir pagal dabar galiojantį Pilietybės įstatymą, bus laikomas asmuo, kurio bent vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis ir kuris pats save laiko lietuviu.

Projekte numatoma, kad visi lietuvių kilmės asmenys, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, galės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, t. y. jiems nebus keliami įprasti natūralizacijai reikalavimai (gyventi Lietuvoje tam tikrą laikotarpį, išlaikyti Konstitucijos pagrindų ir lietuvių kalbos egzaminus). Vienintelis reikalavimas įgyti Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka bus atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

Lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pakeistų dabartiniame Pilietybės įstatyme numatytą panašų dokumentą, kuris patvirtina teisę į Lietuvos pilietybę ir gali būti išduodamas visiems lietuvių kilmės asmenims, nesantiems Lietuvos piliečiais. Darbo grupė tik siūlo įstatymu pavesti Vyriausybei parengti teisės aktų projektus, kurie išsamiau reglamentuotų lietuvių kilmės asmenų statusą, t. y. sukurtų išbaigtą lietuvių kilmės asmenų statuso reglamentavimą sujungiant dabar įvairiuose įstatymuose esančius šio statuso fragmentus. Pats Pilietybės įstatymo projektas šių asmenų statuso nereglamentuos, nes jų statusas nepatenka į Pilietybės įstatymo reglamentavimo sferą.

Mano nuomonė dėl Lenko kortos nepasikeitė. Pilietybės įstatymo projekte numatomas lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas nebus tapatus Lenko kortai, tik visuomenėje sklandantis Lietuvio kortos pavadinimas sudaro nepagrįstą įspūdį, jog Lietuvoje siūlomas tapatus Lenko kortai institutas. Tačiau lietuvių kilmės asmenų statuso ir lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento institutas nuo Lenko kortos ir jos turėtojų statuso instituto skirsis dviem svarbiausiais dalykais. Pirma, ir tai numatoma Pilietybės įstatymo projekte, lietuvių kilmės dokumentas galės būti išduotas visiems lietuvių kilmės asmenims, kur jie begyventų, jei jie nėra Lietuvos piliečiai. Tuo tarpu Lenko korta nėra išduodama viso pasaulio lenkams, kurie nėra Lenkijos piliečiai, o tik tiems, kurie gyveno rytinėje tarpukario Lenkijos teritorijos dalyje, kuri dabar Lenkijai nepriklauso, įskaitant neteisėtai užimtą Vilniaus kraštą, ir jų palikuonims, taip pat iš šios teritorijos išvežtiems ar pasitraukusiems buvusiems Lenkijos piliečiams bei jų palikuonims. Todėl man toks Lenko kortos įstatymas šiek tiek dvelkia istoriniu revizionizmu. Be to, Lenko korta išduodama tik lenkams, gyvenantiems buvusios SSRS teritorijoje, kuriai Lenko kortos įstatymas priskiria ir Lietuvą bei kitas dvi Baltijos valstybes (t. y. vardijamos penkiolika buvusių sovietinių respublikų). Tokia pozicija yra nekorektiška Baltijos valstybių ir jų istorijos atžvilgiu, žeidžia Baltijos šalis, nes Lenkija lyg ir laiko jas buvusia Sovietų Sąjungos dalimi. Tuo tarpu Baltijos valstybės negali būti statomos į vieną gretą su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nes jos buvo 1940 metais neteisėtai okupuotos ir jų aneksijos nepripažino demokratinis pasaulis. Tuo būdu Lenko kortos įstatymu Lenkija lyg ir stoja greta Rusijos, kuri taip pat nepagrįstai laiko Lietuvą buvus teisėta SSRS dalimi ir neigia jos okupaciją.

Antra, nors to nėra Pilietybės įstatymo projekte ir turės būti vėliau numatyta, lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento turėtojui nebus keliamas politinio lojalumo Lietuvos Respublikai reikalavimas, t. y. iš jo nebus imami politinio pobūdžio pasižadėjimai ir reikalaujama nekenkti Lietuvos valstybės interesams. Tuo tarpu būtent toks politinio lojalumo reikalavimas – nekenkti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės interesams – yra keliamas Lenko kortos turėtojams, ir jis kelia problemų Seimo nariais tapusiems Lenko kortos turėtojams, nes pagal Konstituciją Seimo narys negali būti susijęs su jokiu politinio pobūdžio įsipareigojimu užsienio valstybei. Suprantama, jei lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento turėtojas norės tapti Lietuvos piliečiu, tada jis jau turės duoti ištikimybės Lietuvos valstybei priesaiką.

Tad kurdami lietuvių kilmės asmenų statuso instituto pagrindus darbo grupės nariai nenorėjo, kad tokią kilmę patvirtinančius dokumentus turintys užsienio lietuviai turėtų panašių problemų, kokios kilo Lietuvoje dėl Lenko kortos. Tačiau būtų galima pasinaudoti Lenko kortos pavyzdžiu reglamentuojant lietuvių kilmės asmenų socialines, ekonomines ir kultūrines teises Lietuvoje. Tai gali būti padaryta vėliau.

 Kokias teises pagal minėtos darbo grupės parengtą įstatymo projektą suteiktų Lietuvio korta? Tarkim, mūsų krašto jaunimui, studijuojančiam Lietuvoje, jau šiais metais bus aktualus įmokų už studijas klausimas.

 Kaip minėjau, darbo grupės parengtame Pilietybės įstatymo projekte lietuvių kilmės asmenų statusas yra detaliau nereglamentuotas, nes tai paprasčiausiai nėra Pilietybės įstatymo dalykas. Jame numatyta tik šių asmenų teisė įgyti Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka, o visas kitas jų teises turės reglamentuoti kiti arba specialus jų statuso įstatymas, kurį turėtų rengti Vyriausybė. Todėl dar būtų anksti kalbėti apie konkrečias teises, bet principinius nuostatus galima apibrėžti taip: kiekvienas lietuvių kilmės asmuo gali atvykti ir gyventi Lietuvoje (tai numato ir Konstitucija), jis turėtų tas pačias socialines, ekonomines ir kultūrines teises, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. įmokų už studijas klausimai turėtų būti sprendžiami taip pat ta pačia tvarka, kaip ir Lietuvos piliečių. Tačiau, suprantama, politinių teisių dalyvauti Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimuose lietuvių kilmės asmenys, nesantys Lietuvos piliečiais, neturėtų. Nuolat gyvenantys Lietuvoje lietuvių kilmės asmenys, nesantys Lietuvos piliečiais, jau ir dabar gali dalyvauti savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimuose, jei jie yra kurios nors kitos ES narės piliečiai (pvz., Lenkijos).

Apskritai greitesniam lietuvių, nesančių Lietuvos piliečiais, statuso klausimo sprendimui trukdo nekonstruktyvios emocinio pobūdžio pastangos išplėsti dvigubą pilietybę galinčių turėti asmenų ratą taip, kad faktiškai dvigubą pilietybę galėtų turėti kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Priminsiu, kad referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis leidžia tik atskirus ir retus įstatymo numatytus dvigubos pilietybės atvejus, todėl niekaip negali būti išaiškintas kaip leidžiantis kiekvienam lietuviui turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, nes tai reikštų maždaug 80 procentų Lietuvos piliečių teisę būti ir kitos valstybės piliečiais. Šis konstitucinis nuostatas gali būti pakeistas tik referendumu, kuris, darbo grupės turimais reprezentatyvios apklausos duomenimis, neįvyktų arba būtų pralaimėta. Tokiomis sąlygomis pasigirstančius raginimus Respublikos Prezidentui ir Seimui nepaisyti Konstitucijos ir vis tiek priimti ją apeinantį įstatymą, kuris suteiktų visiems lietuviams galimybę turėti dvigubą pilietybę, aš laikau didžiule nepagarba Lietuvos konstitucinei santvarkai. Tokie raginimai taip pat vilkina lietuvių kilmės asmenų, nesančių Lietuvos piliečiais, statuso problemos sprendimą pagal galiojančios Konstitucijos teikiamas galimybes. Tokiems raginimams priskirčiau ir teisiškai nepagrįstus teiginius apie prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, ir sąmoningą ar ne teisinio pilietybės instituto painiojimą su asmens etnine kilme ir tautybe.

 Kaip minėta Lietuvos žiniasklaidoje, į Lietuvio kortą pretenduoti galėtų etninių žemių lietuviai, t. y. ir Seinų-Punsko-Suvalkų krašto lietuviai. Taigi jie yra šios darbo grupės parengto įstatymo projekto adresatai. Tačiau daugelis Lenkijos lietuvių nesijaučia „pamaloninti“ Lietuvio korta. Mat negali suprasti, kodėl nuo 1919 iki 1990 metų į Lenkiją išvykę lenkai (taip pat kelios dešimtys tūkstančių vadinamųjų repatriantų iš Kauno ir kitų apygardų) bei jų palikuonys turėtų teisę į dvigubą – Lietuvos ir Lenkijos – pilietybę (nors, kaip visuotinai žinoma, jie į Lenkiją dažnai vyko kaip į savo tėvynę, neturi nei kultūrinių, nei kalbinių ryšių su Lietuva), o etninėse žemėse gyvenantys lietuviai, kurie, parafrazuojant Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Vidackio (Jan Widacki) žodžius, iš Lietuvos neišvažiavo, tik Lietuva iš ten „išvyko“, kurių jau kelinta karta išlaikiusi kalbą ir tradicijas, turėtų pasitenkinti Lietuvio korta. Tai suvokiama kaip neteisybė, juolab tarp jaunimo. Mat dauguma Lenkijos lietuvių studijuoja Lietuvoje ir nemažai pasilieka ten gyventi, bet, kita vertus, nenori nutraukti ryšio (taip pat dėl to, kad, pvz., turi šeimos verslą, nekilnojamąjį šeimos turtą ir t. t.) su savo gimtine – Seinais, Punsku. Kaip Jūs tokį darbo grupės pasiūlymą paaiškintumėte Seinų ir Punsko krašto lietuviams?

Nebūdamas populistu, paaiškinčiau taip: darbo grupė parengė Pilietybės įstatymo projektą vadovaudamasi galiojančia Konstitucija ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, todėl negalėjo siūlyti suteikti kiekvienam lietuviui galimybės turėti dvigubą pilietybę. Kaip minėjau, pasigirstantys raginimai nepaisyti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo, išrasti „prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę“, apeiti Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintą vienos pilietybės principą taisant kitus jos straipsnius, deja, tėra pigus kai kurių neatsakingų asmenų politikavimas, kuris niekur neveda, juolab į konstruktyvų sprendimą, kuris būtų grindžiamas pagarba mūsų Konstitucijai.

Pridėčiau dar, kad pilietybė yra pirmiausia teisinių ir politinių asmens ryšių su tam tikra valstybe institutas, o ne jo etninės kilmės ar tautybės sinonimas. 1997 metų Europos konvencija dėl pilietybės apibrėžia pilietybę kaip asmens teisinį ryšį su valstybe, nenurodantį jo etninės kilmės. Todėl Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad reglamentuojant pilietybės atkūrimą, t. y. asmenų, kurie iki okupacijos (1940 m. birželio 15 d.) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, ir jų palikuonių pilietybės santykių su Lietuvos valstybe atkūrimą, šie asmenys negali būti diferencijuojami pagal tautybę ar repatrijavimą. Todėl visi iki okupacijos buvę Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų palikuonys, nepaisant jų tautybės, kalbos, tikėjimo ir to, ar išvyko jie iš Lietuvos, ar ne, turi teisę vienodomis sąlygomis atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiai grupei iš tiesų priklausytų ir lenkų tautybės asmenys, jeigu jie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tačiau dauguma lenkų repatriantų Lietuvos Respublikos piliečiais nebuvo, tad nėra pagrindo nuogąstauti, jog daug jų turės Lietuvos ir Lenkijos pilietybę. Atkreipčiau dėmesį, kad ir pagal dabar galiojantį Pilietybės įstatymą dviguba pilietybė laiduojama tiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir jų palikuonims, kurie buvo ištremti ar pasitraukė iš Lietuvos jos okupacijų metais, t. y. į šią grupę patektų ir lenkai, jeigu jie buvo Lietuvos piliečiai, kurie išvyko į Lenkiją pagal po Antrojo pasaulinio karo sudarytą Sovietų Sąjungos ir Lenkijos repatriacijos sutartį. Mano žiniomis, iki šiol nė vienas toks lenkas nėra kreipęsis dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tad nėra ir tokių lenkų, turinčių dvi, Lietuvos ir Lenkijos, pilietybes.

Negalėdama diskriminuoti žmonių pagal tautybę, darbo grupė pasiūlė Respublikos Prezidentui išplėsti dvigubą pilietybę galinčių turėti Lietuvos Respublikos piliečių grupę, „papildant“ ją taip pat visais tais Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie išvyko iš Lietuvos nuo 1919 m. sausio 9 d. (pirmojo Pilietybės įstatymo) iki okupacijos. Darbo grupė rėmėsi tuo, kad šie Lietuvos Respublikos piliečiai vėliau dėl okupacijos penkis dešimtmečius negalėjo grįžti į Lietuvą, naudotis Lietuvos valstybės apsauga ir gynyba, todėl įgijo kitos valstybės pilietybę. Pirmiausia čia turėti omenyje emigrantai, kurie tarpukariu išvyko į Amerikos žemyną ir kuriems tada pagal Konstituciją ir tarptautines sutartis buvo laiduota galimybė turėti dvi pilietybes. Beje, darbo grupėje buvo manančiųjų, kad ir taip, net pagal esamą Pilietybės įstatymą, dvigubą pilietybę galės turėti per platus Lietuvos Respublikos piliečių ratas.

Baigdamas pažymėčiau, kad kiekvienas Lenkijos lietuvis turi teisę ir dabar supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos pilietybę atsisakydamas turimos Lenkijos pilietybės. Laisvas asmenų, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas yra kertiniai Europos Sąjungos principai, todėl tai, kad Lenkijos lietuvis apsispręstų įgyti Lietuvos pilietybę, nenutrauktų jokių jo šeimyninių ar turto ryšių su gimtine etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje, būdamas Lietuvos piliečiu ir gyvendamas Lenkijoje jis taip pat galėtų dalyvauti savivaldos rinkimuose. Taigi pilietybė šiuo atveju yra kiekvieno Lenkijos lietuvio pasirinkimo reikalas. Apskritai nemanyčiau, kad pilietybės turėjimas daro asmenį daugiau ar mažiau lietuviu. Apsisprendimo būti lietuviu nereglamentuoja ir negali reglamentuoti joks įstatymas, į Pilietybės įstatymo reglamentavimo sritį patenka tik tai, su kokia valstybe save sieja ir į kokios valstybės politinį gyvenimą lietuvis nori integruotis.

 

"Aušra" 2009/4