Seinų miesto valdžia blaškosi
Kas prieš keliolika metų galėjo pagalvoti, kad atsivėrus sienoms ir įsiliejus į bendrą ES ekonominę erdvę vos keliolika kilometrų nuo Lietuvos esantis Seinų miestelis nuosekliai vengs bet kokių rimtesnių ryšių su kaimyninėmis Lietuvos savivaldybėmis. Deja, taip atsitiko. Šia tema netrūksta įvairių komentarų. Vieni prieštarauja tokiai valdžios politikai, nurodydami skaudžias pasekmes ekonomikos srityje, kiti vis dar matydami išorinį pavojų ragina ištvermingai gintis ir nesileisti į jokias diskusijas apie Seinijos kultūros-istorijos paveldą. Kaip dažnai nutinka, diskursas apie praeitį neišvengiamai veikia dabartį ir ateitį, ką jau ne kartą savo kailiu galėjo pajusti lietuvių Žiburio mokykla Seinuose.
Vargu ar ilgai pavyks ištverti tariamų priešų apsuptyje. Pastarajai politikai labai kenkia sienų panaikinimas ir vis labiau ryškėjantis ekonominis sunkmetis. Todėl ir pradėta galvoti, kaip iš susidariusios padėties išbristi. Tai nėra paprasta, juolab kad per kelerius metus labai stengtasi įtvirtinti seiniškių galvose nuostatą, jog Seinai tai grynai lenkiškas miestas, o lietuviai vis dar bandą įvairiais būdais juos atgauti. Buvo statomi paminklai, rengiamos šventės, kurių metu vienareikšmiai stengtasi parodyti, kas buvo Seinų gynėjai, o kas okupantai. Atkreipkime dėmesį, kad iš viso šito tarpusavio kovų konteksto visiškai iškrenta vietos lietuviai. Jie iš esmės neminimi. Buvo sukurtas ir įtvirtintas paprastas Seinų sukilimo modelis puolė reguliarioji Lietuvos kariuomenė, o lenkiškus Seinus gynė vietos lenkai savanoriai. Todėl nereikėtų pernelyg stebėtis, jog dalis Seinų visuomenės mąsto gan paprastai ir nepuola studijuoti įvairių istorinių šaltinių, kad patys susidarytų savo nuomonę.
Šiemet Seinuose bus nemažai
renginių, tiesiogiai susijusių su šio krašto praeitimi. Miesto valdžia
ketina dvi dienas švęsti vadinamojo Seinų sukilimo 90-ąsias metines,
išleisti seiniškio istorijos mokytojo parengtą knygą apie 1919-1920 m.
įvykius Seinijoje, surengti mokslinę konferenciją. Atsirado ir nauja
iniciatyva gegužės 2 d. ketinama iškilmingai paskelbti Abiejų Tautų
Respublikos vardo Seinijoje atnaujinimo aktą. Jį galės pasirašyti
savivaldybės, visuomeninės draugijos, kitos organizacijos. Šitaip norima
pabrėžti šio krašto įvairių tautų taikaus sugyvenimo tradicijas, priminti
įvairių tautų įnašą kuriant istoriją. Šiai progai bus pagaminta Abiejų Tautų
Respublikos vėliava.
Pirmasis renginys mieste jau tapo tradiciniu. Jo metu siekiama priminti
visuomenei apie Seinų sukilėlių didvyriškumą kovojant su okupaciniais
lietuvių daliniais. Šia intencija aukojamos šv. Mišios, minimos žuvusiųjų
pavardės, dedamos gėlės prie paminklo, Seinų mokyklos parengia patriotinę
meno programą. Šiais metais, kaip dera jubiliejiniam minėjimui, iškilmės
truks dvi dienas ir turėtų įgauti ypatingą formą, juolab kad organizatoriai
susilaukė taip pat gan solidžios finansinės paramos iš Palenkės vaivadijos
maršalkos įstaigos.
Kaip pranešė renginio organizatoriai, šį kartą jaunimas ketina uždegti žvakutes ir padėti gėlių taip pat ant Seinų bei Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos karių kapų. Tai labai geras ženklas. Nerimą kelia tik tai, kad gėlių padėjimą laikoma kone svarbiausiu (ir kol kas pakankamu) ženklu siekiant parodyti gerų santykių su Lietuva palaikymą. Paminėjau Lietuvą, o ne lietuvius todėl, kad Seinų valdžia, atrodo, mielai iškilmėse matytų oficialias Lietuvos delegacijas, bet savųjų lietuvių dar linkusi nepripažinti. Nekviečia jų prisidėti prie bendrų iškilmių rengimo ir bendro aukų pagerbimo. Tai bent man taip atrodo yra didelė klaida.
Vietos lietuvių įsijungimas į Seinų gyvenimą suteiktų miestui daug naudos. Be abejo, kaip prieš keliolika metų, taip ir dabar teigiama, kad Seinuose gyvenantys lietuviai gali nevaržomai naudotis visomis teisėmis, kuriomis naudojasi visi miesto gyventojai. Taip ir yra. Tačiau kaip anksčiau, taip ir dabar jie tomis teisėmis gali naudotis kaip miesto gyventojai, bet ne kaip lietuviai gyventojai. Tai esminis skirtumas. Šiandien turbūt jau visiems aišku, kad toks lietuvių traktavimas privedė prie Lietuvių namų ir Žiburio mokyklos įkūrimo. Jeigu Seinų miesto kultūros namuose lietuviai būtų buvę laikomi ne tik miesto gyventojais, bet taip pat lietuvių kilmės gyventojais, kurie jaučia poreikį puoselėti savo kultūrą, ir tokia galimybė jiems būtų buvusi sudaryta, vargu ar Seinuose kada nors būtų pastatyti Lietuvių namai. Tas pats pasakytina ir kalbant apie mokyklą. Todėl ar reikia šiandien bijoti Lietuvių namų arba Žiburio veržlios veiklos, konkurencijos? Jeigu reikia, tai juk ne tik lietuviai dėl to kalti.
Kaip jau minėjau, gegužės 2 d. ketinama iškilmingai paskelbti Abiejų Tautų Respublikos vardo Seinijoje atnaujinimo aktą. Tai nauja iniciatyva, tačiau turiu prisipažinti, jog ne iki galo suprantu jos esmę ir sumanytojų intencijas. Blogai, jeigu šitaip sumanyta bent kuriam laikui atitraukti dėmesį nuo lietuvių kultūros paveldo įamžinimo mieste klausimo. Lietuvos diplomatai Varšuvoje ir Seinuose įdėjo labai daug pastangų, kad minint Lietuvos vardo 1000-metį Seinų mieste ant svarbių Lietuvos istorijai pastatų sienų atsirastų dvikalbės informacinės atminimo lentelės. Laiko išduoti leidimus dar yra, tačiau ar pakaks išminties ir politinės įžvalgos tai padaryti?
Domėjimasis LDK istorija, abiejų valstybių ir tautų likimu po Liublino unijos sveikintinas dalykas. Tačiau jis gali vykti lygiagrečiai diskutuojant apie XIX-XX a. kultūros palikimą Seinijoje. Abu šie dalykai vienodai svarbūs ir glaudžiai susiję su čia gyvenančių žmonių praeitimi. Gimsta natūralus klausimas iškilmingai pasirašysime siūlomą Abiejų Tautų Respublikos vardo Seinijoje atnaujinimo aktą, ir kas toliau? Daugiau pasiūlymų išgirsti neteko. Tokio pasirašymo nauda būtų gan gerai apčiuopiama, jeigu iniciatoriai norėtų toliau šią idėją rutulioti ir nepaverstų to vienadieniu simboliu. Mano galva, reikėtų pradėti nuo istorinės Seinijos sąvokos supratimo. Istorinės Seinų apskrities ribos buvo kitos negu dabar. Į jos sudėtį įėjo taip pat didelė dalis dabartinio Lazdijų rajono. Tokiu atveju gal ir naudinga būtų sukurti bent darbo grupę, į kurios sudėtį įeitų taip pat kaimyninių Lietuvos savivaldybių kultūros, švietimo įstaigų veiklūs atstovai, ir pabandyti kartu išeksponuoti šio krašto kultūros paveldą, pasižiūrėti kaip į istoriniu ir kultūriniu požiūriu vientisą regioną. Gal tada ir nebereiktų ginčytis, kiek Seinai lenkiški, o kiek lietuviški.
Daug metų Seinų lietuviai buvo kaltinami izoliavimusi, bandymu įkurti 22 Lipca gatvėje atskirą lietuvišką rajoną. Iš pirmo žvilgsnio gal taip ir atrodo, nes čia susitelkė pagrindinės lietuvių kultūros ir švietimo įstaigos. Tačiau jų kūrimąsi sąlygojo ne kokia nors apgalvota lietuvių strategija, o visų pirma neapgalvoti administraciniai valdžios sprendimai, nuolatinis bandymas sau ir kitiems įrodyti, kad lietuvių kultūros ir švietimo įstaigų Seinuose reikia tik keliems organizacijų vadovams, bandantiems izoliuotis nuo viso miesto gyvenimo, o visus kitus lietuvius esama padėtis tenkina. Šiandien tokių argumentų jau netenka girdėti. Beje, sunku juos būtų logiškai pagrįsti, kai akivaizdžiai išryškėjo pačių Seinų izoliavimasis viso regiono kontekste. Mat turbūt sunku būtų rasti lenkišką pasienio savivaldybę, kuri taip ryžtingai, nepaisydama nuostolių ekonomikos srityje bandytų vengti ryšių su lietuviškomis savivaldybėmis, nebenorėtų kurti bendrų projektų, naudotis ES fondų parama. Šitaip galutinai subliūško daug metų kartotas ir ypač žiniasklaidos pamėgtas propagandinis šūkis kad Seinuose gyvenantys lietuviai nenori bendrauti, integruotis į miesto gyvenimą.
Petras MAKSIMAVIČIUS
"Aušra" nr. 3