MARYTĖ ČERNELIENĖ
LENKIJOS LIETUVIŲ ŠVIETIMAS 1944 2008 METAIS
Temos aktualumas. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos tautinių mažumų istoriniai tyrimai ilgą laiką nebuvo atliekami. Tai lėmė valstybės politika tautinių mažumų atžvilgiu. Ilgą laiką buvo tenkintasi tik paviršutinėmis apžvalgomis, pavieniais straipsniais laikraščiuose bei žurnaluose. Pirmieji darbai šia tema pasirodė tik septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, bet tai nebuvo išsamios mokslinės publikacijos apie Lenkijos lietuvių švietimą. Šia tema informacijos yra S. Mauersbergo, C. Žołędowskio, M. Iwanickio, M. Sobeckio darbuose. Po valstybės politinės sistemos transformacijos tautinių mažumų problematika susidomėjo Lenkijos ir Lietuvos mokslininkai K. Tarka ir V. Stravinskienė. Tačiau negalima teigti, kad šis laikotarpis jau yra istorikų išsamiai ištirtas. Yra dar sričių, kurių tyrimai tik pradėti. Tokia, su labai nedidelėmis išimtimis, yra Lenkijos lietuvių švietimo problematika.
Į Lenkijos lietuvių švietimo problemas reikia gilintis ir dėl to, kad tai veiksnys, kuris didele dalimi lemia apsisprendimą išlikti lietuviu, padeda apsisaugoti nuo nutautėjimo. Lenkijos lietuvių švietimo evoliucija parodo, kokia didžiulė buvo, ilgą laiką atskirtų nuo etninės tėvynės lietuvių determinacija bei noras išlikti priešiškos ideologijos ir kitos tautos apsuptyje.
Ši tema labai svarbi pasidarė abejoms valstybėms, Lenkijai ir Lietuvai, sukūrus naujos kokybės modernius, demokratiškus valstybinius vienetus. Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų švietimo (ir ne tik) problemos tapo tarpvalstybinių derybų objektu. Nors santykiai tarp abiejų nepriklausomų valstybių aukščiausiu lygiu yra geri, bet praeities nuosėdos dažnai trukdo tinkamai reguliuoti santykius žemesniu lygiu.
Šis darbas tai bandymas parodyti, kaip, ypač demokratinėje valstybėje, neturėtų klostytis santykiai tarp daugumos ir tautinės mažumos. Pasirodo, kad ir pasikeitus Lenkijos politinei sistemai, Lenkijai ir Lietuvai sukūrus nepriklausomas demokratijas, atsidūrus bendroje Europos erdvėje daugelis lietuvių švietimo problemų pasiliko panašios. Nors valstybės siekiai tautinių mažumų atžvilgiu teisiškai sutvarkyti gana gerai, bet susiduriama su tos teisės įgyvendinimo didžiulėmis, pačiai tautinei mažumai neišsprendžiamomis problemomis, o atitinkamos administracinės valdžios nenorėjo ar neturėjo mechanizmų deramai jas išspręsti. Manoma, kad geresnis problemų supratimas padės bendram pažinimo procesui ir tarnaus geresnių santykių tarp tautų sklaidai.
Darbo tikslas ir uždaviniai: išnagrinėti Lenkijos lietuvių švietimo organizavimo ir veiklos galimybes, nurodyti svarbiausius veiksnius, formuojančius ir veikiančius Lenkijos lietuvių tautinės mažumos švietimo padėtį bei jo specifiką, atskleisti valstybės, vietos valdžios, saugumo struktūrų bei lietuvių organizacijų ir jų atstovų santykį bei nuostatas, laikyseną lietuvių švietimo problemų atžvilgiu. Nurodyti kitus veiksnius, kurie įtakojo lietuvių švietimą Lenkijoje.
Tikslui įgyvendinti iškeliami šie uždaviniai:
- pristatyti Lenkijos lietuvių politinio, visuomeninio gyvenimo aspektus, įtakojančius švietimo padėtį analizuojamuoju laikotarpiu;
- parodyti teisines galimybes ir pristatyti Lenkijos tautinių mažumų švietimo koncepciją;
- parodyti mokyklų su gimtąja mokymo kalba kūrimosi sąlygas ir galimybes;
- supažindinti su lietuvių vaikų švietimu pirmaisiais pokario metais;
- aptarti mokymo programų, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių Lenkijos lietuvių mokykloms užtikrinimo galimybes bei jų įgyvendinimą;
- parodyti lietuvių mokytojų vaidmenį Lenkijos lietuvių švietimui;
- aptarti lietuvių visuomeninių organizacijų vaidmenį lietuvių švietimo apimties išlaikymui, tautinio sąmoningumo stiprinimui;
- atskleisti Punsko licėjaus įsteigimo ir išsilaikymo fenomeną;
- pristatyti Punsko ir Seinų krašto švietimo gimtąja kalba galimybių skirtingumą - priežastis ir pasekmes;
- atskleisti valstybės švietimo sistemų reformų pasekmes lietuvių švietimui;
- supažindinti su saugumo struktūrų ingerencija į mokytojų ir mokyklų veiklą.
- aptarti Lenkijos lietuvių švietimą kitų valstybės tautinių mažumų kontekste;
- pateikti Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų švietimo palyginimų;
- supažindinti su komunistinio laikotarpio indoktrinacijos pavyzdžiais lietuvių mokyklose bei šios propagandos pasekmėmis;
- parodyti Lenkijos lietuvių vertybinės sistemos kaip kuriuos aspektus, nes mokykla tai viena iš svarbių vertybinės sistemos kūrimo veiksnių.
Darbo chronologiniai rėmai apima 1944 2008 metus. 1944 metai tai karo veiksmų Suvalkų krašte pabaiga. 2008 metai tai naujausia dabartis. Tiriamajame laikotarpyje yra du mažesni. 1944-1989 metai tai komunistinio rėžimo laikotarpis, o likusieji 1989-2008 - tai laikotarpis po valstybės politinės sistemos transformacijos, pokomunistinis tarpsnis.
Tyrinėjamų šaltinių apibūdinimas. Pagrindiniai pirminiai šaltiniai tai archyvinė medžiaga saugoma Lenkijos ir Lietuvos valstybiniuose archyvuose. Pagal dokumentų kilmę ir pobūdį juos galima suskirstyti į keletą grupių.
Pirmąją grupę sudaro Lenkijos valdžios institucijų, nustačiusių ir vykdžiusių tautinių mažumų politiką, tame tarpe švietimo politiką dokumentai. Jie randami Naujųjų aktų archyve Varšuvoje, Balstogės valstybiniame archyve, Suvalkų valstybiniame archyve, Tautinės atminties archyve Balstogėje. Tai Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto Tautinių mažumų komisijos ir jos skyriaus Balstogėje vaivadijoje darbo planai, posėdžių protokolai, ataskaitos, informacijos ir kt., kuriuose atsispindi bendra lietuvių padėtis ir švietimo srities veikla. Šiai archyvinių šaltinių grupei priskiriama Balstogės vaivadijos ir Seinų apskrities partinių struktūrų dokumentacija. Tai Švietimo ministerijos, Balstogės vaivadijos įstaigos, Balstogės rajono švietimo kuratorijos, Suvalkų švietimo inspektorato, Seinų apskrities švietimo skyriaus, Suvalkų švietimo kuratorijos, Balstogės vaivadijos švietimo kuratorijos protokolai, darbo planai, ataskaitos, pastabos, korespondencija, rekomendacijos, iš kurių susidarome vaizdą apie lietuviško švietimo padėtį. Tai Seivų valsčiaus Punske, Krasnavo valsčiaus, Žabariškių valsčiaus Šipliškėse tarybų ir jų prezidiumų protokolai. O tai pat Balstogės vaivadijos, Suvalkų ir Seinų apskričių saugumo tarnybų ataskaitos, pranešimai, pažymos, informacijos, bylos.
Kitą archyvinių šaltinių grupę sudaro Lenkijos lietuvių organizacijų dokumentai. Tai visų pirma Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos, Lenkijos lietuvių bendruomenės, Lenkijos lietuvių mokytojų draugijos veiklos medžiaga. Čia reikia paminėti ir mokyklų archyvus, kuriuose yra vertingos medžiagos atskleidžiančios švietėjiškos veiklos problemas.
Sekančią dokumentų grupę, kurioje atsispindi Lenkijos lietuvių švietimo problematika sudaro sovietinės Lietuvos užsienio ministerijos dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve. Jame išlikusi informacija apie Lenkijos lietuviams organizuojamus lietuvių kalbos kursus Lietuvoje. Šiai šaltinių grupei reikia priskirti komunistinės Lietuvos organizacijų, palaikiusių oficialius ryšius su lietuviais gyvenančiais Lenkijoje Lietuvos kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos dokumentai saugomi Lietuvos ypatingame archyve Lietuvos komunistų partijos skyriuje. Juose atsispindi kontroliuojama ir propagandinė pagalba mūsų krašto mokytojams ir mokykloms.
Vertingos informacijos pateikė kalbinti visuomenės veikėjai, mokytojai. Iš jų išgirdau oficialiuose šaltiniuose neužfiksuotos švietėjiškos veiklos detalių, pastebėjimų ir vertinimų. Darbe panaudojau 2005 - 2006 metais atliktos anketinės apklausos medžiagą. Jame remiuosi savo ilgamete patirtimi, kurią įgijau dirbdama Punsko licėjuje.
Darbo struktūra. Darbą sudaro 7 dalys: Įvadas, trys pagrindiniai skyriai, išvados, šaltinių, literatūros, lentelių sąrašai bei priedai.
Nesusipažinus su Lenkijos lietuvių politinės, visuomeninės padėties pagrindinėmis gairėmis, neįmanoma gilintis į švietimo problemas. Joms skirtas pirmasis skyrius. Pats pagrindinis skyrius apima švietimo problemas, jo organizavimą, jo plėtros galimybes, mokyklų darbą, mokytojų ir lietuvių organizacijų vaidmenį, saugumo struktūrų ingerenciją į mokytojų ir mokyklų darbą. Mokyklos atlieka svarbų vaidmenį vertybinės sistemos kūrimui, tautinio sąmoningumo formavimui, saviidentifikacijai. Todėl trečiąjį skyrių sudaro sociologinės apklausos, skirtos šiai problematikai rezultatų analizė ir interpretacija. Baigiamojoje dalyje pateikiami apibendrinimai ir darbo išvados.
Darbo naujumas ir originalumas. Darbas yra pirma kompleksiška, įvairiapusė Lenkijos lietuvių švietimo 1944 2008 metais analizė. Jame panaudota nemaža dalis archyvinės medžiagos pirmą kartą.
TRUMPAS PAGRINDINIŲ DARBO DALIŲ TURINYS
I. Politinės ir visuomeninės Lenkijos lietuvių padėties gairės
Pirmajame skyriuje analizuojama Lenkijos lietuvių politinė ir visuomeninė padėtis 1944 - 1949 metais, Lenkijos lietuvių išvežimai į valstybės šiaurės-vakarų žemes, 1950 - 1959 metų valstybės sąlyginoji liberalizavimo politika tautinių mažumų atžvilgiu ir jos įtaka Lenkijos lietuvių gyvenimui ir veiklai. Supažindinama su lietuvių veiklos galimybėmis 1960-1989 metais bei po valstybės politinės sistemos transformacijos. Pristatomas Lenkijos lietuvių skaičius ir jų gyvenama teritorija.
Tautinės mažumos trukdė pokario Lenkijos vienatautės valstybės politinius siekius įgyvendinti, todėl jas reikėjo iškeldinti. O tie, kurie liks, turėjo asimiliuoti. Pasienio ruože gyventojus ribojo griežtos taisyklės. Pogrindžio vardu plėšikavo įvairios gaujos. Pasienio apsaugos kariuomenės daliniai dažnai naudodavosi kriminalistų paslaugomis. Žmones sulaikydavo pagal skundus. Lietuviai, likę vienui vieni ir įbauginti, dažnai tapdavo įvairių antilietuviškai nusiteikusių asmenų aukomis. Dieną ateidavo vieni, o naktį kiti. Šioje teritorijoje veikė lenkų pogrindžio ginkluoti daliniai. Sieną pereidavo lietuvių partizanai, bėgantys nuo sovietų saugumo ir kariuomenės gaudynių. Per šį kraštą ėjo Lietuvos partizanų keliai į Vakarus. Vietos gyventojai teikė partizanams paramą. Sovietų žvalgyba bendradarbiaudama su Lenkijos valstybės saugumo įstaigomis susekė partizanų kelius ir pasitelkę vietos gyventojus, partizanus sunaikino. Gyventojus, kurie teikė partizanams pagalbą, areštavo.
Pokario gyventojai buvo kankinami privalomomis duoklėmis valstybei. Tiems, kurie nepateikė nurodytų produktų normos, grėsė baudos, kalėjimas. Laikai buvo sudėtingi lietuviai buvo palikti savo valiai, nieks jiems nepadėjo. Jie galėjo pasikliauti tik patys savimi.
Valstybės politikos modifikavimas buvo labai ribotas. Tautinių mažumų draugijos turėjo tapti dar viena jos direktyvų skleidėja ir vykdytoja. Iš karto valdžia apibrėžė tautinių mažumų veiklos ribas ir net nemanė jų plėsti. Bet lyginant su ankstesniu laikotarpiu, ypač pradžioje buvo tai atšilimo metai. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta tautinių mažumų švietimo koncepcija ir leista organizuoti kultūrinę veiklą. Naujas valdžios teikiamas galimybes lietuviai stengėsi panaudoti lietuviškų mokyklų ir meno saviveiklos organizavimui.
Partija bandė suskaldyti lietuvius i gerus draugijos narius ir blogus organizacijos vadovus. 1958 metais LJDP ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo pakeistas LVKD Centro valdybos branduolys. Draugija prarado daug savarankiškumo. Spaudoje pasirodė kompromituojanti, šmeižikiška medžiaga apie draugijos veikėjus.
Septintojo dešimtmečio pradžioje tautines mažumas globojo vaivadijų LJDP komitetų tautinių mažumų komisijos bei kontroliavo politiškai ir per partijos narius, kurie priklausė tautinių mažumų draugijoms. Po 1975 metų naujo valstybės administracinio padalinimo daugumos lietuvių gyvenama teritorija atiteko Suvalkų vaivadijai. Stiprėjo saugumo struktūrų priežiūra. Vidaus reikalų ministerijos atstovai lankėsi draugijų suvažiavimuose, kontroliavo finansinę, statutinę veiklą. Nepriklausomai kaip keitėsi bendra valstybėje padėtis, tautinių mažumų globos metodai ir formos išliko iki 1989 metų. Lietuvių veikla buvo stipriai reglamentuojama ir kontroliuojama. Paaiškėjus, kad draugija negalės veikti savarankiškai dalis lietuvių stojo į LJDP, siekė postų vietos administracinės bei partinės valdžios struktūrose. Nuo 1960 metų nereguliariai pradėjo eiti Aušra, Lenkijos lietuvių balsas ir kartu valdžios propagandos įrankis, bet suvaidinęs svarbų vaidmenį puoselėjant tautinį sąmoningumą.
Solidarumo laikotarpiu buvo prabilta apie tautines mažumas kaip apie visuomeninę ir politinę problemą, bet vadovybė nevertino nelenkų tautybės piliečių, nesistengė suprasti jų problemų. Seinų Suvalkų krašto lietuviai neskubėjo burtis į Solidarumo sąjūdį. Lietuviams dėmesio nekreipė ir vietos Solidarumo veikėjai. 1982 metais tautinės mažumos pastebėtos aukščiausių Lenkijos valdžių. Dažniausia tai buvo deklaratyvūs pareiškimai, tačiau jais galėjo pasinaudoti tautinės mažumos gindamos savo reikalus.
1992 metais LVKD pakeitė savo statusą, atsisakė anksčiau komunistų primestų bruožų ir pasivadino Lenkijos lietuvių draugija (LLD). 1993 metais buvo įkurta Lenkijos lietuvių bendruomenė (LLB). Kūrėsi kitos organizacijos, kurios galėtų lietuvių interesus pristatyti ir ginti. Jų tarpe Lenkijos lietuvių mokytojų draugija, kuri kartu su LLB koordinuoja švietimo reikalus. Lenkijos lietuviai kartu su demokratėjančia valstybe pradėjo naujo kultūrinio ir politinio gyvenimo etapą. Daug vilčių buvo siejama su atgimstančia Lietuva bei naujos kokybės lietuvių ir lenkų santykių perspektyva.
1994 metais tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pasirašyta draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis Traktatas. Lenkijos lietuvių atstovai buvo pakviesti į Tarpparlamentinės asamblėjos sesijas, Tarpvalstybinės komisijos tautinių mažumų problemoms spręsti, posėdį. Tai rodė, kad palaipsniui kuriamas kokybiškai kitas modelis, kad esant reikalui Lenkijos lietuviai galės konsultuotis, išsakyti savo mintis juos liečiančiais klausimais ir kad jos bus išgirstos.
Punsko pasienio sargybos užkardos problema prasidėjo 1992 metais. Nepaisant gyventojų, lietuvių organizacijų, žinomų lenkų intelektualų protestų 1999 metų sausio 13 dieną Pasienio sargyba įkūrė savo funkcionierius Punsko sveikatos centre. Ilgai dar buvo neatsižvelgta nei į lietuvių organizacijų, nei Lietuvos ir Lenkijos Tautinių mažumų komisijos dvasią, nei Lenkijos ir Lietuvos tarpparlamentinių ir tarpvyriausybinių institucijų nuostatas. Pasienio apsaugos dalinys išėjo tik valstybėms tapus Europos Sąjungos narėmis.
Lenkijos tautinės mažumos tapo Europos Tarybos domėjimosi objektu 2000 metais. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lenkijoje sureguliuota 2005 metais.
Padėtis pamaži keičiasi. Lietuva padovanojo Seinų lietuvių kultūros centrui ir Žiburio mokyklų kompleksui pastatus. XXI amžiaus pradžioje abi valstybės atsidūrė bendroje NATO, Europos Sąjungos, Šengeno erdvėje. Susidarė naujos gyvenimo kokybės galimybės.
II. Lenkijos lietuvių švietimas
Šiame skyriuje yra analizuojamos Lenkijos lietuvių švietimo galimybės 1944-1951 metais, Lenkijos tautinių mažumų švietimo politika, jų vaikų švietimo koncepcija komunistiniu ir pokomunistiniu laikotarpiu, aptariamos mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba kaip dalykas ir mokyklos su lietuvių mokymo kalba. Supažindinama su likviduojamomis Seinų krašto lietuvių mokyklomis, 1999 metų švietimo sistemos reformos pasekmėmis, Seinų lietuvių švietimo centro Žiburys kūrimu. Pateikiamos Punsko licėjaus kūrimo aplinkybės, jo darbo kontrolės bei šios mokyklos krašto lietuviškos visuomenės vertinimai pagal anketinę apklausą. Kiti poskyriai skirti mokytojams ir jų tobulinimosi galimybėms, mokymo programoms, vadovėliams bei kitoms mokymo priemonėms, mokymo bazei, lietuvių organizacijų ir mokyklų ryšiams aptarti. Darbe aptariamas žemdirbystės pagrindų mokyklos darbas bei neformalusis Lenkijos lietuvių vaikų ugdymas. Supažindinama su saugumo tarnybų ingerencija į mokyklų ir mokytojų darbą. Skyriuje pateikiama Lenkijos lietuvių švietimo palyginimų su kitų tautinių mažumų bei Lietuvos lenkų švietimu.
Kompaktiškai gyvenamoje lietuvių teritorijoje Lenkijoje, Suvalkų krašte mokyklos pradėtos organizuoti 1944 metais. Trijose iš jų buvo mokoma lietuvių kalbos kaip dalyko. Nuo 1945 bei 1946 metų rudens visose mokyklose lietuvių kalbos pamokos panaikintos. Todėl lietuvių vaikai neturėjo kitų galimybių, kaip tik lankyti lenkišką mokyklą. Pokario mokykloje dirbo tik lenkų tautybės mokytojai. Kaip ir visoje valstybėje trūko mokymo priemonių, mokyklai tinkamų patalpų, kvalifikuotų mokytojų. Mūsų krašto lietuviai darbo vietos mokykloje negaudavo.
Tautinių mažumų mokyklų funkcionavimo teisinius pagrindus apibrėžė 1952 metų švietimo ministro potvarkis. Gimtosios kalbos mokyti leidžiama buvo nuo pirmosios klasės, o lenkų kalba įvedama antroje. Įstatymas reikalavo laikytis taisyklės, kad mokyklose su dėstoma tautinės mažumos kalba galiotų mokymo planas toks pats kaip atitinkamo tipo lenkiškose mokyklose, o skirtųsi tik gimtosios kalbos mokymo valandų skaičiumi, ir kad tautinių mažumų mokyklos vykdytų visą lenkiškų mokyklų mokymo programą.
1951/1952 mokslo metais lietuvių vaikai pradėjo mokytis lietuvių kalbos kaip dalyko, o nuo 1952 metų rudens pradėjo darbą pirmos keturios mokyklos su lietuvių dėstomąja kalba. Lietuviai viena iš paskutiniųjų pokario Lenkijos tautinių mažumų, kuriai valstybė leido kurti mokyklas gimtąja kalba. Lietuvių kalbos į mokyklas įvedimas tai įžanginis mokyklų su lietuvių mokymo kalba organizavimo etapas. Tačiau, kaip laikas parodė, antras etapas ne visose mokyklose buvo įgyvendintas tuo pačiu metu. 1954/1955 m. m. penkiose, 1957/1958 m. m. aštuoniose, 1960/1961 m. m. devyniose pagrindinėse mokyklose buvo mokoma lietuvių kalba. Seinų valsčiaus Krasnagrūdos mokykloje lietuvių kalba mokyti pradėta tik 1988, o Krasnave 1998, Punsko žemdirbystės pagrindų mokykloje - 1992.
Demokratinėje Lenkijoje, pagal 1992 metų švietimo ministro potvarkį dirba mokyklos su lietuvių dėstomąja kalba, juo remiantis organizuojamas lietuvių kalbos pamokos. Įstatymas šešiamečiams vaikams įvedė lenkų kalbos pamokos, išplėtė dėstomų lenkų kalba dalykų mokykloje skaičių bei visam mokymo cikle sumažino lietuvių kalbos mokymui skirtų pamokų skaičių, mokymo plane neskyrė Lietuvos istorijai valandų.
1957 metais įsikūrusi LVKD savo veiklos vienu svarbiausiu prioritetu laikė įvairiapusį lietuvių švietimo gerinimą ir dėjo daug pastangų lietuviško švietimo plėtrai krašte. Rūpinosi lietuviškų mokyklų tinklo plėtra, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos mokymo programų ir vadovėlių, kvalifikuotų mokytojų rengimu, mokyklų statyba. Draugija norėdama gerinti mokinių lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir geografijos žinias organizavo konkursus, organizavo ekskursijas, moksleivių sąskrydžius, dailiojo žodžio ir lietuviškos dainos apžiūras, organizavo poilsio stovyklas.
Mokinių skaičius mokyklose su lietuvių mokymo kalba augo greičiau palyginus su mokinių skaičiumi, kurie lankė tik lietuvių kalbos pamokas. LVKD švietimo planus tik dalinai pavykdavo įgyvendinti. Valdžia visokiomis priemonėmis ėmėsi stabdyti lietuvių švietimo plėtrą, ypač Seinų krašte. Organizacijai tapus partijos įrankiu ji negalėjo būti lietuviškų mokyklų varomąja jėga. Vietoj lietuviškų mokyklų Seinų krašto lietuviams buvo siūlomos alternatyvios švietimo formos. Valdžia politiką lietuvių švietimo atžvilgiu kruopščiai planavo ir vykdė, dažnai ir pačių lietuvių rankomis. Sudėtinga padėtis buvo tose mokyklose, kuriose lietuvių kalba mokoma kaip dalykas. Dėl įvairių priežasčių, bet pagrindinai dėl sąmoningumo stokos ne visi lietuviai naudojosi sudaryta galimybe. Vykstant švietimo reformoms, nyko mažos, žemo organizacinio lygio kaimo mokyklos, o centrinės mokyklos pasidarė perkrautos. Taip atsitiko Punske. Vienintelis Lenkijoje lietuviškasis Punsko licėjus nuo 1956 metų savo atskirų, nepriklausomų patalpų neturi.
Gerėjant mokytojų kvalifikacijoms bei mokymo bazei, lietuvių gyvenamoje teritorijoje mokyklų tinklas stabilizavosi. Galima kalbėti apie gana stabilų 800-900 lietuvių mokinių skaičių. Geresnė padėtis buvo Punsko valsčiuje, o blogesnė Seinų. Apie trečdalis lietuvių jaunimo turėjo žymiai ribotas galimybes pažinti savo gimtąją kalbą ir kultūrą. Jų pasaulėžiūrą formavo lenkų kultūra, jiems galiojo kitos bendradarbiavimo ir tautinių vertybių supratimo normos. Seinuose buvo žymiai mišresnė tautiniu atžvilgiu gyventojų sudėtis. Daug įtakos turėjo ir priešiška aplinka, vietos valdžios politika. Nuolat buvo peršama mintis, kad lietuviškos mokyklos uždaro jaunimui kelią tolesniam tobulinimuisi. Ypač lietuviškojo licėjaus absolventų likimai šio teiginio nepatvirtina.
Komunistinės Lenkijos metais sukurtas lietuviškų mokyklų tinklas su nedideliais pakitimais gyvavo iki 1999 metų, iki paskutinės Lenkijos švietimo sistemos reformos įgyvendinimo pradžios. Dėl finansų trūkumo Punsko valsčiaus mokyklų organizaciniai lygiai sumažinti (o po kelių metų Vaitakiemio mokykla likviduota), pasunkėjo moksleivių mokymosi sąlygos, bet galimybė mokytis gimtąja kalba išliko. Valstybės skiriamų lėšų mokykloms nepakanka, savivaldybės turi pridėti iš savo biudžetų. Daug sudėtingesnė padėtis buvo Seinų valsčiuje ir Seinų mieste. Susidarius lietuvių švietimo Seinų krašte išnykimo grėsmei vienintelė nekonfliktinė ir ekonomiškai pateisinta lietuviško švietimo išeitis buvo turėti vieną švietimo įstaigą su vaikų darželiu, pagrindine mokykla ir gimnazija Seinuose. Nepaisant visų įsipareigojimų 2002 metais Seinų valsčiaus viršaitis panaikino lietuviškas klases Seinų lenkiškoje gimnazijoje, o vėliau ir Seinų valsčiaus pagrindinėse mokyklose. Lietuvių organizacijos nematė Lenkijos valstybėje lietuvių švietimo išlikimo garanto, todėl kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, kad padėtų pastatyti Seinų lietuvių švietimo centrą. Toks švietimo centras Seinuose pradėjo darbą 2005 metų rudenį.
Tuometinės valstybės politinė ir švietimo valdžia, nenorėdamos kurti licėjaus Punske, Suvalkų licėjuje įsteigė VIII-ąją lietuvių dėstomąja kalba klasę. Lietuvių determinacija turėti vidurinę mokyklą arčiau jų gyvenamos teritorijos pasiekė tikslą 1956 įkurtas licėjus Punske. Darbe pristatomi Punsko licėjaus organizavimo darbai, mokyklos darbo kontroles bei licėjaus vaidmuo visuomenės sąmoningumo formavimui, bendrai civilizacijos ir kultūros pažangai krašte.
Dalis prieškarinių mokytojų mokyklose negalėjo dirbti dėl politinių pažiūrų. Lietuvių gyvenama teritorija tai ūkininkų kraštas. Tuo labiau trūko išsilavinusių žmonių. Tuomet buvo tik vienas lituanistas su aukštuoju išsilavinimu. Dėstė mokytojai be kvalifikacijų ir mokytojai lenkai. Norėdama pagerinti mokytojų kvalifikaciją švietimo ministerija organizavo jiems lietuvių kalbos kursus pradžioje Lenkijoje, vėliau sovietinėje Lietuvoje. Ilgą laiką buvo delsiama siųsti licėjaus absolventus lituanistinėms studijoms ir tokiu būdu blokuojamas geresnis lietuvių kalbos mokymas. Nepriklausoma Lietuva sudarė galimybes studijuoti jos aukštosiose mokyklose, dalyvauti tobulinimosi kursuose. Dabar mūsų krašte mokytojų netrūksta, o kai kurių specialybių yra net perteklius.
Švietimo ministerija leidusi mokyti lietuvių kalbą ir organizuoti mokyklas su lietuvių mokymo kalba, turėjo pasirūpinti ir vadovėliais. Šį išsipareigojimą ji vykdė tik dalinai. O be to atvežti iš Sovietų Lietuvos vadovėliai buvo nepritaikyti Lenkijos lietuvių mokyklose galiojančioms programoms. Todėl mokiniai naudodavo lenkiškus vadovėlius, o pamokos buvo vedamos lietuviškai, mokytojai terminologiją aiškino abejomis kalbomis. Mokytojai dažnai turėjo patys rūpintis vadovėliais bei reikiama literatūra. Sovietų Lietuva mūsų krašto mokykloms siųsdavo ne tik vadovėlius bet ir laikraščius, žurnalus. Knygas dovanojo institucijos ir privatūs asmenys. Laikui bėgant Lenkijos lietuviai mokytojai parengė lietuvių kalbos mokymo programas bei vadovėlius lietuvių kalbai visoms pagrindinės mokyklos klasėms. Kitomis mokymo priemonėmis mūsų krašto lietuviškų mokyklų aprūpinimas nesiskyrė nuo lenkiškų mokyklų. Nors Lenkijos lietuviai nuo 1956 metų stengėsi, kad pradinių klasių vaikai visiems mokymo dalykams naudotų vadovėlius lietuvių kalba, iki 2000 metų nebuvo išleista Lenkijoje lietuvių mokykloms kitų vadovėlių išskyrus lietuvių kalbą ir B. Makausko ,,Lietuvos istoriją (1997 metais). Aušros leidykla, mokytojai dalyvauja mokymo programų ir vadovėlių rengimo procese. 2007 metais pasirodė pirmi Lenkijoje parengti ir išleisti lietuvių kalbos vadovėliai licėjui. Nepriklausomos Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės stengiasi aprūpinti mokyklas reikiama literatūra, vadovėliais ir kitomis mokymo priemonėmis.
Saugumo struktūrų darbuotojai sekė mokytojus, mokyklų darbą ir moksleivius. Stengėsi jų tarpe rasti bendradarbių, agentų. Mokytojams, kurie patekdavo į saugumo akiratį užvesdavo operatyvines bylas. Už nacionalistinę veiklą grėsė teisminė, administracinė atsakomybė, įspėjamieji pokalbiai, kompromitavimas spaudoje. Darbe pateikiama saugumo struktūrų ingeravimo į mokytojų ir mokyklų darbą pavyzdžių.
III. Indoktrinacija ir vertybės
Skyriuje panaudota 2005-2006 metais autorės atliktos anketinės apklausos rezultatai. Jame rašoma, kaip komunistinėje Lenkijoje veikiančias lietuvių mokyklas ir juose dirbančius mokytojus veikė ideologinė propaganda. Anketinės apklausos rezultatai rodo, kad Seinų - Punsko Suvalkų krašto žmonių sąmoningumo susiformavimui didžiausią įtaką turėjo šeima, mokykla ir mokytojai. Duomenys rodo, kad ištisus dešimtmečius tautybės sąvokos iš žmonių sąmonės ujimas, davė savo vaisius. Dalis respondentų neturi išugdytos tautinės savimonės arba dar ir dabar laikosi ankstesnių laikų nuostatų.
Išvados:
Pokario laikotarpiu Lenkijoje tautinių mažumų atžvilgiu buvo vykdoma nutautinimo, polonizacinė, diskriminacinė, restrikcinė politika su makiavelizmo apraiškomis. Tokios politikos požymių galima surasti ir kai kurių valstybės organų veiksmuose jau demokratinėje valstybėje. Dabartiniu metu jokia valdžia neprisipažins apie tautinę diskriminaciją. Tautinė netolerancija, jeigu vykdoma, tai ji daroma vis veidmainiškiau. Pavyzdžiui, lietuvių skaldymas į gerus organizacijų narius ir blogus vadovus. Lenkijos tautinių mažumų kiršinimas paskelbiant, kad Punsko licėjaus patalpos bus statomos kitų tautinių mažumų finansų sąskaita. Darbe pateikiama daugiau pavyzdžių.
Lenkijos tautinės mažumos nuo pokario laikų sudaro per 2-3 % valstybės gyventojų, tai bene labiausiai vienalytė etniniu atžvilgiu Europos šalis. Tautinių mažumų padėtis galėtų būti pavyzdinė, bet taip nėra. Lenkijos lietuviai tai viena iš mažiausiai skaitlingų valstybės tautinių mažumų. Jie nebuvo ir nėra rimta valstybės vidaus problema. Tačiau Seinų-Punsko krašte, ankstesniu ir dabartiniu laikotarpiais, lietuvių klausimas neabejotinai svarbus. Ilgą laiką net ir demokratinėje Lenkijoje tautinės mažumos nebuvo juridiškai apdraustos nuo valstybinės asimiliacijos. Valstybėje ilgai nebuvo politinės valios priimti tautinių mažumų įstatymą. Šiuo atžvilgiu Lenkija neigiamai išsiskyrė iš visų kaimyninių šalių. Jis priimtas tik 2005 metais.
Lietuvių tautinei mažumai būdingas sąmoningumo ir tautinio solidarumo jausmas. Jie išsiskyrė iš kitų valstybės tautinių mažumų nepaprastu aktyvumu, veiklumu. Tai lojalūs piliečiai, siekiantys išsaugoti savo tautinį mentalitetą, tradicijas, konstitucines ir tarptautines tautinių mažumų teises bei nori, kuo geriausiai sugyventi su vietiniais lenkais. Pageidauja, kad būtų laikomasi Lenkijos ir Lietuvos 1994 metais pasirašytos sutarties, tautinių mažumų įstatymo bei tautinių mažumų vaikų švietimo organizavimo teisinių įsipareigojimų.
Pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo sukurti tautinės mokyklos tinklą lietuviams pavyko tik po Stalino mirties. Lenkijos valdžia susiprato, o gal buvo paskatinta Maskvos, ir pradėjo organizuoti tautinių mažumų švietimą. Tačiau sudarydama sąlygas švietimo plėtrai, dėjo daug pastangų, kad tie švietimo centrai netaptų nacionalizmo židiniais. Pirmosios lietuvių kalbos pamokos ir mokyklos su lietuvių dėstomąja kalba buvo suorganizuotos lietuviams nedalyvaujant. Pradžioje buvo nuspręsta įvesti tik lietuvių kalbos pamokas (1951 m.). Vėliau pradėta organizuoti mokymą lietuvių kalba (1952 m.). Seinų krašte mokyti gimtąja kalba pradėta tik 1988 metais. Ilgai reikėjo įtikinėti valdžias, kad leistų mokyklų gimtąja mokymo kalba tinklo plėtrą organizuoti, o ne tik gimtosios kalbos mokymą vykdyti. Pačių lietuvių rūpesčiu ir padedant valstybiniams švietimo organams buvo sukurtas mokyklų tinklas, kuris jau gana neblogai tenkino lietuvių poreikius.
Punsko licėjaus fenomenas rodo, kad neapsakomai didelis lietuvių ryžtas turėti vidurinę mokyklą gimtąja kalba jų gyvenamoje teritorijoje bei didžiulės pastangos ją išlaikyti, nepriklausomai nuo įvairiausių partinės, administracinės valdžios trukdžių bei radikalių priemonių mokyklą likviduoti, saugumo persekiojimų, pasiekė tikslus. Tai mokykla, kuri suvaidino svarbų vaidmenį lietuviškumo ugdymui bei bendrai civilizacijos raidai krašte.
Besikuriančioms lietuvių mokykloms trūko patalpų, lietuvių mokytojų, mokymo priemonių, vadovėlių. Lietuviškų kaimų ūkininkai priglaudė mokyklas ilgiems metams į savo nepritaikytus mokymui namus. Atsirado lietuvių, kurie sutiko dirbti, nors neturėjo išsilavinimo, atsisakydami ramesnio ir pelningesnio užsiėmimo, kad tik mokykla nebūtų vien lenkiška. Tai buvo lemiamas momentas Lenkijos lietuvių istorijoje. Mokytojų gretas po kelių metų papildė Suvalkų licėjaus lietuviškos pedagoginės klasės absolventai, o vėliau ir Punsko licėjaus absolventai įsigiję mokytojo kvalifikaciją Lenkijos ir Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Pradžioje vadovėlius lietuvių kalbai švietimo valdžia parūpindavo iš sovietinės Lietuvos, vėliau mokytojai patys juos rašė, nes mokymo programos Lietuvoje ir Lenkijoje žymiai skyrėsi. Kitų dalykų moksleiviai naudojo lenkiškus ir tokiu būdu greitu laiku jie tapdavo dvikalbiais. Punsko licėjaus absolventai stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas Lenkijoje laikė lenkų kalba, bet mokymo kalba nebuvo jiems kliūtis įstoti į aukštąsias mokyklas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.
Visoje valstybėje jautėsi sovietinių struktūrų įtaka, ypač kadrų skyrimui ir pačiam mokymo procesui. Mokyklos buvo veikiamos sovietiškos literatūros, vadovėlių. Valstybės tarnybos ingeravo į mokyklų veiklą, stabdė jose lietuviškumą, varžė burtis pagal tautinius reikalus. Lietuviams mokytojams teko patirti komunistinės Lenkijos saugumo persekiojimą. Aktyviausiems buvo užvestos operatyvinės bylos. Slaptieji agentai teikė informaciją iki pat valstybės politinės sistemos pakeitimo. Labai teigiamai reikia vertinti Suvalkų krašto lietuviškos visuomenės nenorą teikti saugumui informaciją apie lietuvius ir jų tautinę veiklą. Buvo visuomenėje ir tokių, kuriuos Lenkijos saugumas gynė. Mokytojai ir mokyklos (ypač Punsko licėjus) buvo patekę ir į LSSR saugumo akiratį. Abiejų valstybių saugumiečiams rūpėjo lietuvių ryšiai su Vakarų lietuvių emigracija. Ilgą laiką ryšių su lietuviais iš sovietinės Lietuvos Lenkijos lietuviai neturėjo. Saugumiečiai sekė bent kokius Lenkijos lietuvių kontaktus tarp Vakarų lietuvių ir LSSR gyventojų. Vėliau organizuotas oficialus bendravimas turėjo atitikti ano laiko standartams. Neoficialūs, neformalizuoti kontaktai su sovietų Lietuvos piliečiais kartais turėjo įtakos Sovietų Lietuvos decidentams, kurie savais kanalais įtakojo Lenkijos valdžios sprendimus Lenkijos lietuvių atžvilgiu (ir švietimo srityje).
Kai lietuvių savarankišką veiklą suvaržė LJDP ir Vidaus reikalų ministerija, jie stojo į partiją, siekė postų administracinės bei partinės valdžios struktūrose ir tai panaudodavo savo siekiams įgyvendinti. Visų stojusių į partiją vienareikšmiai vertinti negalima. Dalis jų prisidengdama LJDP bilietu dirbo naudingą lietuvių visuomenei darbą. Bet atsirasdavo ir to laiko tipiškų nomenklatūrininkų, kurie piktnaudžiavo savo padėtimi.
Lenkijos lietuvių mokyklos yra sukauptos lietuvių autochtonų gyvenamoje teritorijoje, Suvalkijoje. Vaivadijos, jau nekalbant valstybės mastu jų skaičius yra nedidelis. Kiekviena švietimo sistemos reforma lietuviškojo švietimo padėtį pablogindavo ir vėl reikalavo naujų pastangų mokymosi gimtąja kalba galimybėms atstatyti. Todėl iškildavo realus pavojus, kad praradus kelias mokyklas, bus prarasta didelė dalis viso lietuviškojo švietimo. Ši problema Palenkės švietimo įstaigose nelabai jaučiama, o tautinėms mažumoms nieks nesugeba padėti, ypač finansiškai. Finansų stoka tautinių mažumų gyvenime reiškia rimtą pavojų jos švietėjiškam, kultūriniam gyvavimui. Buvo manyta, kad daugelį kompetencijų perdavus vietos valdininkams, dauguma problemų ar konfliktų išsispręs, bet nusivilta. Paskutinė švietimo reforma galėjo sužlugdyti ikišiolinius lietuvių laimėjimus švietimo srityje, nes jis tapo finansuojamas vietos administracinių vienetų. Įvairių valdžios vienetų, o ypač vietinės valdžios nusistatymas, kaip rodo istorija, ne visada yra pats objektyviausias, tikslingiausias, nekalbant apie palankumą lietuviams.
Svarbų vaidmenį mokymo lietuvių kalba plėtrai suvaidino LVKD. Draugijos pastangomis plėtėsi mokymas gimtąja kalba krašte, įvesta lietuvių kalba kai mokymo dalykas, o vėliau ir mokymas gimtąja kalba Punsko žemdirbystės pagrindų mokykloje. Lietuvių organizacijų rūpesčiu jau demokratinėje Lenkijoje įsikūrė lietuvių švietimo centras Seinuose Žiburio mokyklų kompleksas. Tai sumažino istorijos eigoje susiklosčiusią disproporciją bei užtikrino Seinų lietuvių bendruomenei didesnį stabilumo ir saugumo jausmą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviškų mokyklų ryšiai su tėvyne gerokai sustiprėjo. Krašto lietuviškų mokyklų mokytojai dalyvauja Lietuvoje organizuojamuose kursuose, mokyklos aprūpinamos mokomąja literatūra, mokymo priemonėmis. Mokyklas aplanko Lietuvos mokslo, kultūros ir politikos veikėjai. Moksleiviai kviečiami dalyvauti Lietuvoje organizuojamuose konkursuose, stovyklose. Materialinę paramą gauna mokyklos, mokyklų absolventai, studijuojantys Lietuvos aukštosiose, aukštesniosiose bei vidurinėse mokyklose. Lietuvos vyriausybė skyrė finansinę paramą Seinų lietuvių kultūros centro bei švietimo centro statyboms. Toks faktas rodo, kad Lenkijos valstybės parama lietuviams buvo nepakankama.
Atlikti tyrimai rodo, kad komunistinės Lenkijos propagandos įtaka besimokantiems lietuviškose mokyklose nedarė didelio poveikio. Tuometinės mokymo programos, vadovėliai, kita literatūra buvo pilna komunistinės propagandos pagal to laiko reikalavimus. Tik ne visi mokytojai tai vienodai išryškindavo, kai ką pratylėdavo, bet viešai nereikšdavo priešingų nuomonių. Priklausė tai nuo mokytojo asmenybės. Komunistinę propagandą dažniausiai skleidė mokytojai atsiųsti iš sovietinės Lietuvos ar kai kurie ten baigę mokslus. Tačiau tokių mūsų krašte buvo labai nedaug.
Tapatybės suvokimas Punsko-Seinų-Suvalkų krašte išliko gana statiškas ir etnokultūrinis. Ilgalaikis lietuvių rūpestis dėl išlikimo, nuolatinės pastangos priešintis asimiliacijai, suformavo rezistencinę tapatybę. Šiame krašte stengiamasi tradicines lietuvių vertybes tvirtinti kaip teigiamas ir prasmingas. Vertybinės sistemos susiformavimui didžiausią įtaką turi šeima, mokykla, mokytojai.
Naujas Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvavimo etapas prasidėjo Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos ir Šengeno erdvės narėmis. Kokybiškai nauji ryšiai pagrįsti naujomis politinėmis galimybėmis, prielaidomis teikia vilčių ateičiai. Esamą tikrovę reikia panaudoti abiejų tautų pozityviems elementams stiprinti. Geresnis problemų, kurios kenkė geram bendravimui žinojimas padės pažinimo ir supratimo procesams bei kartu tarnaus tautų sambūvio stiprėjimui, iškilusių problemų sprendimui bei naujų darbų įgyvendinimui.