Neramaus sausio aidai

 Naujųjų metų pradžia pažėrė mums sniego ir jau užmirštą šaltuką. Pusnyse strigo žmonės ir mašinos, o nuo staigaus temperatūrų svyravimo netgi įlūžo neseniai suremontuotas tiltas per Nerį ties Kaunu pagrindinėje šalies magistralėje Vilnius-Klaipėda.

Tačiau pagrindine šalies naujiena naujaisiais tapo ne oro permainos, o užgriuvę nauji mokesčiai. Paskutinėmis praėjusių metų dienomis iki paryčių posėdžiavęs Seimas dešimtimis priiminėjo įstatymus, padėsiančius, jų nuomone, subalansuoti valstybės biudžetą. Jį Seimo daugumos balsais pavyko ir patvirtinti. Tik po to išaiškėjo, kad nueinančioji valdžia paskutinėmis savo darbo dienomis dar ir iššlavė buvusius piniginio rezervo likučius. Išeinantieji išsimokėjo sau nemažas premijas, o biudžeto deficitą padidino ir jų pažadai padidinti kai kurias socialines išmokas, duoti prieš rinkimus.

Kai kurie politikai, visur matantys tik piktus oponentų kėslus, iškart prabilo apie kairiųjų sabotažą, tyčia paliekant naujajai valdžiai didžiules finansines problemas. Gal tame teiginyje ir yra tiesos, tačiau naujieji valdininkai irgi nebuvo angelai. Tuoj pamaloninta nusipelniusi Vyriausybės tarnautojų dalis, užmiršus, kad Vyriausybė dirba vos keletą savaičių. Kiti, mažiau kontroliuojami, valdininkėliai buvo mažiau kuklūs – didžiules premijas metų gale išsimokėjo ne tik teisėjai, bet ir sostinės bei kai kurių kitų savivaldybių tarnautojai. Vien Vilniuje toms premijoms buvo išleista pusė milijono litų!

Naujai seną premjerą A. Kubilių mes gerai prisimename iš jo ankstesnio premjeravimo. Šiam politikui vis tenka nepavydėtina užduotis vadovauti valstybei krizių laikotarpiu. Taip buvo 2000 m., kai dešiniųjų valdymo periodą vainikavo Rusijos krizės poveikis ir triukšmas, kilęs po “Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečiams. Taip atsitiko ir šiemet, kai po “belgiškai” ramaus G. Kirkilo premjeravimo ir patikinimų, kad jokios krizės nebus, valdžia atiteko tam pačiam mūsų pažįstamui. Ir iš karto pasikeitė kalbos tonas. Socialdemokratų vyriausybė krizės nematė iki paskutinės savo darbo dienos. O naujoji centro-dešiniųjų koalicija nukrypo į kitą kraštutinumą – Vyriausybės vadovo tonas ir prognozės dažnai primena apokaliptines pranašystes. Atrodo, jei ne jis ir jo pastangos, šalis tuoj nugrims į finansinio ir ekonominio chaoso pragarmes.

Ir pasipylė naujovės. Atrodo, kad premjeras ir jo naujieji patarėjai vien tik tuo ir užsiima, kad sugalvotų kokį naują mokestį. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis naujosios valdžios rūpestis tėra tik tai, kaip surasti kokį “slaptą” pajamų šaltinį. Be panaikintų akcizų lengvatų kurui (benzinas Lietuvoje jau pasidarė brangesnis nei Didžiojoje Britanijoje), buvo bandyta įvesti visuotinį mokestį už automobilius. Iš pirmo žvilgsnio tai gal ir gražiai atrodo, ir viliojančiai skamba – juk vien lengvųjų automobilių šalyje registruota apie 1,7 milijono, o su kitokiomis transporto priemonėmis jų 2 milijonai! Tik tai apgaulingas įspūdis. Apmokestinti vadinamuoju pagalvės mokesčiu visus automobilius yra socialiai neteisinga. Juk koks pensininkas, savo suklerusiu žiguliuku nuvažiuojantis iki bažnyčios ar iki artimųjų kapų, yra visai ne tas pats kas išpuikęs biznierius, nuvažiuojantis savo nauju limuzinu po keletą tūkstančių kilometrų per mėnesį. Graudžiausia tai, kad mes jau esame patyrę, jog didžiausią visų naujų mokesčių dalį užima vadinamasis jų administravimas, ir iždo visi numatyti pinigai taip ir nepasiekia.

Na, apie naujus mokesčius galima būtų kalbėti ir kalbėti. Dar reikėtų paminėti žymiai pakilusias šildymo kainas ir iš to lobstančius įžūlius monopolininkus. Štai Kauną administruojanti šilumos tiekimo įmonė ciniškai pareiškė, kad turinti 36 mln. skolų, todėl naujosios šilumos kainos skirtos joms panaikinti! Turbūt turima omenyje tai, kad naujų mokesčių susimokėti nesugebantys asmenys antstolių bus išmesti į gatvę, o jų turėti butai – parduoti?

Nesu ekonomistas, bet tokie samprotavimai kelia tik piktą šypseną. Čia kaip tame anekdote apie pelną – ar kirpti avį tiek, kad ji galėtų atsiauginti savo vilną, ar ją iš karto parduoti ir gauti pinigų ne tik už vilną, bet ir už mėsą? Bet juk po to nebus pačios avies…

Ar tai supranta ne tik mūsų šilumos tiekėjai, bet ir valdžios vyrai? Juk drakoniškais įstatymais gal ir pavyks surinkti suplanuotus mokesčius iš smulkiųjų verslininkų. Bet tai pavyks tik vieną kartą, nes kitąkart jie jau bus bankrutavę. Puikus to pavyzdys gali būti bandymas turguje prekiaujančiuosius maistu priversti įsigyti kasos aparatus. Ar tai išgalės padaryti daugelis tokių pardavėjų? Ir kam to reikia? Ar tik ne didžiųjų prekybos tinklų atstovams, sielvartaujantiems, kad didelė žmonių dalis patraukė ne į jų prekybos centrus, o į turgų, kur tas maistas dar truputėlį pigesnis?

O po to buvo Sausio 13-osios minėjimas. Pirmąkart į jį nebuvo pakviestas Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Ir pirmąkart žuvusiųjų atminimas Seime nebuvo pagerbtas minute tylos. Na, dėl šito nereikėtų stebėtis – naujasis Seimo vadovas dar nelabai supranta, kad Seimas – ne TV scena. Bet užmiršti pakviesti savo partijos garbės pirmininką, turint daugumą Seime? Kažkas neįtikėtino, to nebuvo net valdant kairiesiems.

Dar po kelių dienų atėjo sausio16-oji. Diena, kai profsąjungos pakvietė į protesto mitingą. Kol profsąjungų mitingo dalyviai žygiavo Vyriausybės link ir įteikė jai savo reikalavimus (tie 14 punktų visai teisingi), dalis mitinguojančiųjų liko prie Seimo ir susigrūmė su policija bei specialiaisiais daliniais. Buvo reikalauta, kad išeitų ir pasikalbėtų Seimo pirmininkas ir kiti aukšti pareigūnai, bet tai išdrįso padaryti tik A. Zuokas. Jis apmėtytas kiaušiniais. Suglumusi policija vangiai stumdė įniršusį jaunimėlį. Tik specialiojo dalinio kariai užmėtė minią ašarinių dujų užtaisais bei ėmė šaudyti į riaušininkus guminėmis kulkomis. Beje, didžiąją tos minios dalį sudarė ne pikti Seimo šturmuotojai, apie kuriuos su pasigardžiavimu rašė rusakalbiai interneto portalai, bet paprasčiausi žmonės, atėję pasižiūrėti mitingo. Netgi drįsčiau teigti, kad fotografų ir filmuotojų buvo ne ką mažiau negu šturmuotojų.

Oficialioji valdžia akivaizdžiai pasimetė. Iš perbalusių veidų ir drebančių rankų TV ekranuose buvo galima suprasti, kad žmonių bėdos juos mažai jaudina, o riaušės – tik piktų užsienio tarnybų darbas. Bet juk tai akivaizdi netiesa. Taip, tarp protestuotojų buvo nemažai rusakalbių, bet tikrai ne vien jie. Dauguma buvo paaugliai ir studentai. O ir Molotovo kokteilius (padegamojo skysčio butelius) policija iš riaušininkų kažkodėl atėmė tik vakarą, ne dieną. Seimas neteko daug langų, ypač žemutiniuose aukštuose. Bet niekas Molotovo kokteiliais tada tikrai nesimėtė. Tiesa, žinant, kad sostinėje dauguma policininkų yra rusakalbiai, buvo juokinga stebėti, kaip jie stumdė rusakalbius (ir ne tik) jaunuolius.

Kokias galime padaryti išvadas? Ar tikrai riaušės yra piktų užsieniečių ar klastingų kairiųjų, netekusių valdžios, intrigų rezultatas? Vargu ar tai visa tiesa. Žinoma, kai kurie kaimynai džiaugiasi, kad pas mus vyksta riaušės. Gal ir tikrai prie to jie yra pridėję ranką. Tačiau riaušės tikrai nevyksta šalyje, kur nėra krizės, kur vadovai sugeba paaiškinti savo sprendimų pagrįstumą ir būtinumą. O dar ateity planuojamas visuotinis studijų apmokestinimas...

Ir dar viena pastaba. Normalioje valstybėje po tokių įvykių tikrai nugriūtų jei ne Vyriausybė, tai bent jau keletas aukštų pareigūnų, atsakingų už saugumą. Už ką jie gauna algas? Juk iki pat paskutinės minutės buvo tikinama, kad viskas kontroliuojama, todėl jokių ekscesų nebus. Ir nereikia dėl to kaltinti profsąjungų, neva jos turėjo kontroliuoti padėtį. Kaip tik stiprių profsąjungų nebuvimas ir atveria kelią visokiems ekstremistams.

Vyriausybė turi pasižiūrėti aplink ir visų pirma – į save. Rezervų biudžetui formuoti tikrai yra, tik ne iš tų renkama. Lietuvoje iki šiol neapmokestintas didelis turtas, nėra visuotinės pajamų deklaracijos, nėra normalių progresinių mokesčių. Neišsiaiškinta, kas slypi už gėdingos Leo.Lt aferos. Ar nereikėtų ir Seimo nariams nusirėžti savo algas? Juk vien pieštukams ir popieriui gauti po 4000 litų per mėnesį – švelniai tariant, daugoka...

O už Lietuvos sienų irgi verda gyvenimas. Vis nustebina strateginiai partneriai. Vos tik viešai iškilo Lenko kortos klausimas, tuoj Lenkijos seimo vadovas „užmiršo” kelią į Vilnių, į Sausio 13-osios metinių minėjimą. O galėjo taip ir nedaryti! Juk jei ne Sausio 13-osios pergalė, Lietuvos lenkų mažuma dabartinėje Lietuvos [SS]R turėtų tiek pat teisių, kiek ir kokioje A. Lukašenkos Gudijoje...

Negalima kalbėti vien apie problemas. Metų pradžioje sostinėje būta ir šventės. Prieš pat vidurnaktį ant apgriuvusių Sporto rūmų buvo rodomas modernizuotas „Spragtukas“. Tuoj po dvylikos Arkikatedros aikštę nušvietė įvairiaspalviai saliutai, kainavę mums 1 milijoną eurų (arba 3,5 milijono litų). O tos pačios dienos vakarą Rotušės aikštėje sužibo liepsnojančio ledo vaidinimas.

Vilnius tapo 2009-ųjų Europos kultūros sostine. Tai patvirtina prie visų įvažiavimų į sostinę priklijuoti papildomi užrašai. Tiesa, dar neaišku, kaip būsią su tais kultūriniais renginiais, nes dabar aiškinamasi, ar nebuvo švaistomos lėšos. O ir pasiekti kultūros sostinę nebus lengva – mažai kas rizikuos pasiekti Lietuvą sausuma, nes dėl krizės žymiai sumažėjo ir skrydžių iš Vilniaus į Europos sostines. Nejau teks vykti į Vilnių per Kauno, Palangos ar kokios Rygos oro uostus?!

Rytis MOTIEJŪNAS

"Aušra" nr. 2