Apie Lietuvos lenkų pasaulėžiūrą

Prieš pusę metų pradėjau ieškoti informacijos apie vieną įvykį, susijusį su Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių raida. Vienas dažniausių žingsnių siekiant kokios nors informacijos yra jos ieškojimas www tinklalapiuose. Taip susiklostė, kad ir aš mane dominančių žinių ėmiau ieškoti internete. Pasirodė lenkiško laikraščio „Kurier Wileński” interneto svetainės adresas. Nuo to laiko vis dažniau čia apsilankydavau, kadangi mane sudomino antraštės straipsnių apie įvykius visame pasaulyje. Man pasirodė įdomu, kad gausios, bet vis vien mažumos (tautinės) laikraštis turi tokį platų akiratį.

Rašydamas šį straipsnį dar kartą apsilankiau www.kurierwilenski.pl. Peržvelgiau žinias apie įvykius Pakistano ir Indijos pasienyje, Izraelio ir Gazos ruožo konfliktą, daug įvykių Rusijoje, JAV ir Lenkijoje. Aišku, žinių iš Lietuvos čia taip pat gausu. Daugiausia – iš vietovių, kur gyvena lenkai (dažniausiai Vilniaus). Informacija apie įvykius pasauly gan lakoniška, trūksta gilesnės analizės, tačiau to užtenka, kad susidarytum bendrą vaizdą, kuo gyvena pasaulis.

Greitai mano žvilgsnis nukrypo į straipsnius, kalbančius apie lenkams ir lietuviams svarbias problemas. Jie jau kiek platesni, problemos labiau išanalizuotos ir, aišku, lenkų tautinės mažumos naudai. Tekstai geriausiu atveju yra neutralūs, bet dažnai kritikuojama Lietuvos valstybė. Pamaniau, kad tai šališkumo proveržis, bet, kita vertus, galbūt mes neįžvelgiame klaidų mūsų, lietuvių, žiniasklaidoje Lenkijoje. Galbūt ir „Aušros“ puslapiuose labiau palaikome lietuvių pusę, jei analizuojami Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Vis dėlto dėl Lietuvos lenkų dienraščio kilo įtarimas.

Pastaruoju metu perskaitęs „Aušrą“ sumaniau paskaityti „Kurier Wileński“. Čia jau nuo seno analizuojamas dviejų lenkų parlamentarų ištikimybės Lietuvos Respublikai klausimas (kaip tikriausiai visiems žinoma, kilo klausimas, ar Lenko korta, kurią turi du lenkai Lietuvos Seimo nariai, nėra kažkoks pasižadėjimas Lenkijos Respublikai). Nukrypo žvilgsnis į komentarų skaičių. Juos skaitydamas nustebau ir tikrai pakeičiau nuomonę Lietuvos lenkų klausimu.

Nuo to laiko stebėdamas internete šio laikraščio komentarus susidariau neigiamą nuomonę apie lenkų mažumos pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį. Štai keli dalykai, į kuriuos atkreipiau dėmesį. Lietuviai paprastai vadinami „kłumpiaki”, „mużycki naród”. Nuolat ignoruojama Lietuvos valstybingumo teisė. Bet kokia lietuvių ir pačios valstybės problema ar nepavykę projektai kritikuojami, ir susidaro įspūdis, kad tik Lietuvoje toks „precedentas“ yra galimas. Net pavykusiais projektais nesitenkinama ir vis bandoma dėl ko nors priekaištauti.

Nekritikuoju lenkiškumo akcentavimo (ar šiandien Lenkijos valstybės šlovinimo, ar praeity lenkiškųjų akcentų pabrėžimo). Tai būdinga tautinei mažumai ar tautoms, kurios dar nepasidalijo istorijos paveldu, jaučiasi istorijos nuskriaustos. Net užgaulingas lietuvių pravardžiavimas nebūtų keistas. Tai liudytų žemą diskusijų intelektualinį lygį. Labiausiai nerimą kelia tai, kad Lietuvos lenkai savo elgesiu parodo, jog nesijaučia Lietuvos piliečiais, tiksliau sakant, neturi pilietinės savimonės. Atrodo, kad dėl to jie pravardžiuoja „valdančiąją tautą“, ignoruoja Lietuvos teisę į Vilnių ir apskritai į valstybingumą, yra nuolat nepatenkinti valstybės politika. Kartais savo veiksmais jie parodo, kad valstybei akivaizdžiai linki blogo. Aišku, mes džiaugiamės, kai Lietuvos Respublika kai kuriais rodikliais lenkia Lenkijos valstybę, geriau tvarko ekonomikos reikalus ar efektyviau pasireiškia tarptautinėje arenoje. Bet tai, manyčiau, kyla iš mūsų pareigos valstybei, su kuria susitapatina mūsų tauta. Kartais mums atrodo, kad mylėti Lietuvą – tas pats, kas mylėti lietuvių tautą. Sakyčiau, kad tarp mūsų labai retai arba išvis nepasitaiko šovinizmo protrūkių ir viešo Lenkijos valstybės ignoravimo atvejų. Tai pasakyti apie Lietuvos lenkus būtų sunku!

Turbūt gali atsirasti manančiųjų, kad tie daugiašimtiniai komentarai (vienam straipsniui) „Kurier Wileński“ – kažkoks chuliganizmo protrūkis. Tačiau reikia pripažinti, kad labai intensyvus. Ir stambiausio lenkų laikraščio svetainėje. Manau, kad tai kasdienis dalykas visoje visuomenėje (neigiamai žiūrėti į Lietuvą ir lietuvius). Mat net vietos bendruomenė ar redakcija su tuo nesusitvarko. Tikėkime, kad į tai bus atkreiptas dėmesys ir Lenkijos Respublikos politikų, kurie stiprina tautinę Lietuvos lenkų tapatybę ir nemato pasekmių (jos laikui bėgant gali privesti prie didelių nesusipratimų, nes tautinė mažuma, kuri neturi pilietinės savimonės, visada bus nepatenkinta valstybe! (Manau, kad laikui bėgant ji būtų nepatenkinta ir tėvynainių valstybe.)

Šiais žodžiais nenoriu įžeisti kieno nors jausmų. Neskatinu neigiamų jausmų jokiai tautai ar bendruomenei, tik paprastai išsakau savo pastabas. Nemanau, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje nuo 1919 metų yra mažiau nuskriausta negu Lietuvos lenkai nuo 1990 metų, t. y. nuo tada, kai abi valstybės galutinai tapo minėtų tautinių mažumų savo teritorijoje „šeimininkėmis“. Ypač šiandienos geopolitinėje Lietuvos ir Lenkijos situacijoje tautinių mažumų atstovai privalėtų jaustis ir savo gyvenamosios teritorijos piliečiais. Todėl patrauklus atrodo Lietuvoje pradedamas diegti pilietinis ugdymas. Taip bandoma „sudėlioti“ visas vertybes. Aišku, pirma tokiomis vertybėmis turi vadovautis politikai ir valstybės tarnautojai, kad visi piliečiai tikėtų valstybe. Juk valstybė įsako ne tik laikytis įstatymų ar mokėti mokesčius, bet taip pat gerbti visus piliečius, o reikalui esant gerbti visas kultūrines ar tautines mažumas, suteikti joms plėtros sąlygas.

Man kyla klausimas, ko siekiama Lenkijoje vykdant „istorinę politiką“, ypač žinant Vidurio Europos realijas, kur tautos susimaišiusios ir nuolat nesutaria dėl istorijos vertinimo. Lietuvoje vykdyti pilietinį ugdymą trukdo Lenkijos „istorinė politika“, primenanti „tautinį imperializmą“ (skiriant Lenko kortą). Lenkijos valstybei nėra reikalo bijoti įgyvendinti savo užmojus. Mat ji tautiniu atžvilgiu yra (kaip niekad anksčiau) unitarinė valstybė. Posovietinėje erdvėje tokiu pačiu keliu eina ir Rusija, siekianti įvesti Ruso kortą. Įstatymai, jų pataisos ir pats projektas bus parengti maždaug po metų. Tada kils nesutarimų su rusų kilmės bendruomenėmis, tačiau šios problemos jau tikrai nebus vien Lietuvos. Lenkų idėja, įgyvendinta rusų, sukels didelių problemų Estijoje, Latvijoje (čia su tautinėmis mažumomis susijusi padėtis nuo seno yra komplikuota), Lietuvoje, Suomijoje, Ukrainoje ir daugelyje kitų valstybių.

Ar Lietuvos lenkai Lietuvą laiko svetima, ar sava valstybe? Visos Europos Sąjungos šalys privalo vienodai gerbti jų teritorijoje gyvenančias tautines mažumas. Tad daugiatūkstantinė lenkų mažuma Lietuvoje turi daug didesnes išlikimo ir plėtros perspektyvas negu keliolikos tūkstančių lietuvių mažuma daugiamilijoninėje Lenkijoje. Problemų po metų kils, tarp kitko, ir lenkų remiamoje Ukrainoje, kur, eidama Lenkijos pėdomis, Rusija įves Ruso kortą. Ja pasinaudoti galės apie pusę Ukrainos gyventojų. Posovietinėje erdvėje Rusijos panaudota lenkų idėja gali sukelti net separatizmo bangų. Tada Lenkijos misija Rytų Europos valstybėse paradoksaliai atsigręš prieš jas.

Kartais net „separatistinės“ lenkų nuotaikos Lietuvoje gali būti problemiškos, bet reikia pažymėti vieną dalyką: Lenko korta – tai vienas iš Lenkijos „istorinės politikos“ simbolių, kuris rodo, kad remiant tautiečius Rytuose nepaisoma jų pilietinės savimonės. Ugdomas priklausomas nuo Lenkijos valstybės tautietis. Atrodo, kad Lenko korta sukels dar didesnį Lietuvos lenkų nepasitikėjimą Lietuvos valstybe, o tada tik žingsnis iki realaus separatizmo.

Su šia problema šiandien susiduria Lietuva, po metų tikriausiai susidurs daugelis Rytų Europos valstybių. Šiandien Lietuvos politikai turi išspręsti dilemą: ar akceptuoti Lenko kortą, neturint garantijų, kad lenkų tautinė mažuma netaps penktąja kolona. Siūlau pamąstyti, ar lenkai Lietuvoje vertins Lietuvos pilietybę, ar jausis atsakingi. O gal jausdami stiprią Varšuvos paramą toliau skleis neapykantą lietuviams ir Lietuvos valstybei bei kraštutinį nacionalizmą.

Tadas BAGDONAVIČIUS

"Aušra" nr. 2/2009