KINDZIULIO PASTABOS DĖL RIAUŠIŲ VILNIUJE

Suprantu, kad mano svarstymus reikėtų išsakyti ne Punske leidžiamoje “Aušroje”, bet kiti viešosios nuomonės formavimo organai, vadinu juos viešmenimis, nėra man prieinami. Todėl noriu išdėstyti požiūrį bent tiems, kuriuos pasiekia šis kuklus “Aušros” leidinys.

 

Dveji pastarieji rinkimai Lietuvoje ir dar atminty gyvi du seimai, dvi vyriausybės (premjerų Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus), du skirtingi paveldai iš ankstesnių vyriausybių, du šeimininkavimo modeliai – pirmas – ieškoti populiarumo ir duoti iš biudžeto viską šiandien, nieko nepaliekant rytojui (tuomet yra vilties, kad tave žmonės ilgiau palaikys ir tu skelbsies teisus ir ilgiau galėsi melžti piepstančią karvę), ir antras modelis – rūpintis Lietuvos valstybės ateitimi, kad po mūsų neliktų tvano. Bet tai sunkesnis kelias, ir juo einant daugiau bus niurnančių ir daug kas baslius kaišos į ratus.

Lietuvai ištrūkus iš režimo į laisvę daugeliui valstybės piliečių sapnavosi, kad prieš akis atsivers begalinės rojaus galimybės. Laisvė keliauti po Europą ir žvalgytis į vakarietiškus gyvenimo standartus čia pat sužadino norus ir Lietuvoje gyventi pagal tą patį standartą. Tokį požiūrį ypač išpropagavo mūsų žurnalistai. Nesuvokėme, kad Vakarų kraštai savo gerovę laisvi kūrė šimtmečius, eidami klystkeliais ir ieškojimų keliais, išgyvendami įvairiausias krizes, neišvengdami nei vidinių socialinių konfliktų, nei laukiniškų visuomenės vidaus kovų, nei, juo labiau, tarpvalstybinių karų. Žiūrėjome į Vakarų pragyvenimo lygį, ne į jų darbą. Žavėjomės tų gyventojų konsumpcija, ir visiškai nedomino mūsų jų kasdienis triūsas. O jei kuri lietuvė mergina ištekėjo už užsieniečio, tada tai buvo spaudai proga pakalbėti apie rojų.

Laisvė yra didelė žmonėms priklausoma prigimtinė Dievo dovana, sudaranti sąlygas imtis kiekvienam jo paties pasirinkto darbo ir kurti tiek materialines, tiek mokslines ir dvasines vertybes, kurias vėliau galima kiek įmanoma teisingiau pasiskirstyti. Teisingiau, tai nereiškia, kad tikrai teisingai. Kas sumatuos, kiek iš savęs duoda energijos darbininkas, valstietis, prekiautojas, mokytojas, gydytojas, rašytojas, aktorius, mokslininkas, muzikantas, dainininkas, žurnalistas, valdininkas, lakūnas, vairuotojas, naktinis sargas ar valytoja, ir kas sugebės proporcingai atseikėti iš sukurto nacionalinio produkto, kad nebūtų nuskriaustųjų. O turint omeny, kad visų mūsų akys yra godžios ir pirštai linksta į save, visuomet atrodys, kad esame nuskriaustose pozicijose.

Eiliniam piliečiui nelabai rūpi, iš kur vyriausybė užtikrina savo visuomenei pakenčiamą būvį. Svarbu, kad parduotuvės pilnos, piniginė ne visai subliūškusi, darbas organizuotas, bankai dirbantiems skolina lėšas, jei kas nori įsigyti būstą ar net ir mašiną, Europos rinkoje mainai vyksta, galime šį tą ir į Rytus parduoti. Perspektyvos visai pakenčiamos. Nežiūrėjome savo valdžiai į rankas, mažai kam rūpėjo, kaip toji valdžia elgiasi namie ir užsieniuose. Nenumatėme, kad švaistymasis dažnai svetimų lėšų greit turi privesti prie liepto galo. Ir šitai pasakytina ne tik apie Lietuvą. Ir kitose šalyse atsirado sluoksniai, kurie patikėjo, kad neatodairiškai galima ūžauti ir kad tų lėšų negali pritrūkti. Bet staiga ėmė ir jų pritrūko.

Darbo pasidalijimas bet kokioje valstybėje leidžia kelti gamybos našumą. Dar didesnių perspektyvų teikia tarptautinis darbo pasiskirstymas. Ir ši mašina dirba žymiai produktyviau. Tačiau pajuntame ir jos blogąsias puses, kai tik toje mašinoje kuri nors dalis iškrinta iš rikiuotės. Tuomet stringa visa ši mašina. Gana, kad vienoje valstybėje pritrūksta perkamosios galios, ir ji nepaima kitų valstybių gaminamų prekių, dėl ko ir kitoje valstybėje ima trūkti lėšų. Krizė plečiasi ir gilėja. Kartais net ir nepelnytai galima patirti krašte įsigalinčią ekonominę krizę. Bet ar visada nepelnytai? Gal reikia pasidairyti ir po savo nuodėmes?

Lietuvos valstybė, kai gyvename šalia kolosų, esanti maža. Visuomenė kompaktiška. Tokią lengviau sutvarkyti, ir ji gali greičiau atsistoti ant kojų. Bet jos ir ištekliai visaip mažesni. Neatodairiškai semiant juos lengviau ir dugną pasiekti. Ne man spręsti apie tikrąsias Lietuvos ekonominės krizės priežastis. Protingai apie jas kalbėjo iš Briuselio grįžusi mūsų ekonomistė Dalia Grybauskaitė, perspėdavo premjerą Gediminą Kirkilą, nurodydama, ko nereikia daryti, nes jau matyti katastrofa. Bet reikia būti tikrai protingam, kad nebijotum pamokymų iš šalies. Premjeras ja nepatikėjo ir nerodė entuziazmo mokytis.

Tačiau šį tą matyti ir iš šalies, net nesigilinant į esmę. Daug matėme valstybės pareigūnų neatsakingo elgesio. Vienas iš jų – į istoriją nuėjusio Seimo stambus algų pakėlimas būsimiems seimūnams. Matyt labai tvirtai tikėta, kad ir po naujų rinkimų Seimas išliks tose pačiose rankose. Kodėl sau nekelti, jeigu pripuolei prie lovio?

Bet įvyko kiek kitaip. Seimo rinkimus laimėjo šį kartą Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Čia senus socdemus ir apėmė siaubas. Nors Tėvynės sąjungos (Lietuvos Konservatorių) pergalė buvo tik sąlyginė ir reikėjo siekti koalicijos su kitomis partijomis, ankstesnieji lyderiai jau nuo pačių pradžių ėmė šaukti, kad Lietuvos žmonės eis į gatves. Labai liūdna, kad ir pats ankstesnis premjeras Gediminas Kirkilas šitai viešai televizijoje pranašavo ir teigė, kad kilsią neramumai. Kitaip sakant visa buvusio Premjero politinė patirtis buvo nukreipta į valstybės struktūrų griovimą, tos valstybės, kurią pats kūręs. Kodėl reikėjo jam žadinti keršto elementus?

Ar Premjero Andriaus Kubiliaus įgyvendinamos reformos ima skurdinti Lietuvą? Reformos sunkiai pakeliamos daugeliui piliečių, bet ne jos skurdina krašto gyventojus. Nuskurdino ją ankstesnės vyriausybės sudarytos sąlygos grobti pareigūnams iš valstybės biudžeto. Šitai rodo ir algų pasikėlimas prieš baigiant savo vieną kadenciją, ir premijų pasiskyrimas išeinant iš postų, kas nelaimėjo naujų rinkimų. Šitas manevras Lietuvai kainavo milijonus dabar taip trūkstamų litų. Tačiau piliečių pykčio iešmą žiniasklaida neretai bando nukreipti prieš naujas reformas. O tai labai patinka tiems, kas dar ir toliau tikėjosi gerai gyventi ir dar vieną kadenciją žarstyti svetimus pinigus.

Pateiksiu ir kitą visiems galėjusį būti pastebimą valstybinių lėšų švaistymo pavyzdį. Kuomet Lietuvos Prezidentui Rolandui Paksui buvo iškelta apkalta ir visi dangaus ženklai rodė, kad ji bus privesta prie pabaigos, priversiančios vadovą palikti šį postą, jo šeima ir ypač pirmoji Lietuvos dama Laima kėlė ją tenkinančias užgaidas remontuojant Turniškėse Prezidento šeimai skirtą namą ir ypač virtuvę. Kai žurnalistas klausė, kam to remonto reikia, jeigu ir taip jos šeima ten negyvens, ponia Laima neabejodama teigė, kad vis dėl to greit čia jos šeima įsikels. Aišku, niekas iš jos gerų norų neišėjo, o milijonus litų remontą kainavę pinigai taip ir liko iššvaistyti, net poniai Laimai džiaugsmo nesuteikę. Tai pavyzdys, kaip mūsų savanaudiškai mąstantys valdovai moka visuomenines lėšas eikvoti, visai nesirūpindami, iš kur jos imtos ir kas jas sukūrė. Tuo tarpu Lietuvos prokuratūra net pirštu nepakrutino, kad pabandytų tas lėšas valstybės biudžetui atgauti. O žiniasklaida, kuri sudaro dalį viešmenų, nes ir ji, šalia Bažnyčios, teatrų, mokyklų, ne tik informuoja, bet ir viešąją nuomonę formuoja, dienų dienas pasakojo neatsipasakojo, kokius rankinukus ir už kokius pinigus ponia Laima perka, nes bet kokie jai nepatinka. Tais pavyzdžiais remdamiesi ir formavomės savo įvaizdį apie pragyvenimo lygį ir etaloną. Tiesa, žinau ir tokią žurnalistę, kuri p. Laim1 gerbdama atsisakė rašyti straipsnį apie ją, nes nenorėjo iš jos pašarsčiui šaipytis. Bet atsirado kita ir trečia, ir ši moteris toliau sėkmingai buvo “reklamuojama”. Gerbtina ponia Laima yra ten, kur rodo savo kuklumo. Tačiau šiuo atveju žiniasklaida labai primena Anderseno pasaką apie nuogą karalių. Kas bus, kai žiniasklaidos propaguojamu įvaizdžiu žmonės patikės? Ar ne jie pirmi eis revoliucijų kelti, nes norės taip gyventi, kaip ponia Laima?

Ši nauja, 2008 metų rudenį vargais negalais sukurpta valdžios koalicija, norisi tikėti, yra kitokia. Todėl visai natūraliai užsitraukia dantis atėdusių valdininkų pyktį. Jų kadrai šaknimis siekia “gerus”socialistinius laikus, ir jie į galvas įsikalę vienpartinę valdžią. O žmonės? Nieks nesvarsto, iš kur imti išteklių, kaip juos sukurti, o tik pjudoma visuomenė prieš naująją ekipą. Pagrindinis senųjų argumentas – naujos valdžios arogancija. Gal ir arogantiškas naujos valdžios įvaizdis. Lengva suprasti, kad stebėti Gedimino Kirkilo meiliai besišypsančias akis ir dar daug ką žadančias yra labiau malonu, negu žiūrėti į Andriaus Kubiliaus rūstoką veido išraišką ir klausytis, kas mūsų laukia. Bet čia jau skirtingos žmonių fizionomijos, kurios nuo mūsų valios nepriklauso, ir skirtingos filosofijos. Bet kai ir Premjerui G. Kirkilui, čiulpiančiam pypkę, buvo atkreiptas dėmesys, kad čia nerūkoma, vaje kaip arogantiškai reagavo. Iš nauojojo Premjero norėtųsi matyti giedresnio žvilgsnio ir į buvusiuosius. Juk ir jie yra mūsų, kaip mūsų yra ir šitie. Geri politikai ne nuotaikas demonstruoja, o išmintį. Ranką pirmas turėtų tiesti tas, kuris jaučiasi protingesnis už savo varžovą. Juo labiau, kad ir tas varžovas į Seimą atėjo tautos valia. Norėtųsi, kad negrįžtamon praeitin nugrimztų kitados buvusio Seimo Pirmininko Artūro Paulausko žmonių ir koalicijų rūšiavimas į mus ir juos. Tragedija, kai valdžia savo piliečius taip skirsto. Bet tada kažkodėl nesipiktinome. Gal tas požiūris yra kažkur užsikonservavęs ir išlikęs iki mūsų dienų. Gal todėl kažkas prieš šituos pjudė visiuomenę eiti į gatves ir reikalauti to, kas jai “priklauso”. Prisiklausėme šūkių: Žmonės, jūs nusipelnėte gyventi geriau. Tokie šūkiai minias griebia, ir greit patikime jų tikrumu. Tačiau kodėl to žadėto gerumo nepadovanojo tokių lozungų autorius, kuomet buvo valdžioje? Jis atėjo, pralobo ir nusipelnė gyventi geriau, gi žmonės ir toliau skursta. O mes viską pamiršome. Vieni mus paguodė grynais pažadais, kiti šiandien turi tenkinti išpūstus reikalavimus. Deja, ne valdžia kuria gėrybes, valdžia tiktai darbą organizuoja ir tiktai sukurtas gėrybes skirsto. Jas sukurti turime mes patys. Dieve duok valdžiai išminties ir sąžinės atsižvelgti į kiekvieną ne savo valia  skurstantį žmogų.

Pirmoji sąžinės kregždė lyg ir matoma. Šio Seimo ir Vyriausybės vadovai pirmi ėmė ieškoti Konstituciniame teisme teisės sau algas susimažinti. Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas siūlė susimažinti algas berods 50%. Kilo šokas. Nuspręsta siūlyti susimažinti 15%. Nesiimu diskutuoti, ar 15% mažesnė alga pakankamai išskaidrins tų žmonių sąžinę, kuomet tauta tikrai skursta. Bet ir šį kartą mėginimas sumažinti seimūnų algas didžiausią nerimą kelia opozicijai, kuri dedasi labiausiai susirūpinusi gyventojų gerove. Dar nebalsavę jau žino, kad toks siūlymas nepereis. Gudragalviai jau paskaičiavo, kad tai apytikriai 1 litas santaupų vienam piliečiui, todėl reikšmės neturintis faktas. Bet juk svarbu ne 1 litas, o Seimo požiūris į žmones. Jei taip kalbame, atskleidžiame paslaptį, ko ėjome į valdžią – pasipinigauti. Svajoju apie tuos laikus, kuomet į Seimą eisime vadovauti tautai. Vienas naujasis ministras viešai pareiškė, kad bene 1200 litų grąžina į valstybės biudžetą. Gražus tai gestas. Bet kodėl turi būti šitaip palikta teisė rodyti savo gerumą, kai galima apiforminti teisiškai ir sau nepriklausomų pinigų neimti?

2009 metų sausio 16 dieną Vilniuje Lietuvos profesinių sąjungų konferencijos pirmininkas Artūras Černiauskas šaltakraujiškai atvedė minią nepatenkintų žmonių mitinguoti prieš naujas Vyriausybės kovos su krizine padėtimi priemones. Šitaip ir pradėjo pildytis tos pranašystės, kurias skelbė naujoji opozicija. Protesto akcija baigėsi riaušėmis, už kurias joks organizatorius nenori prisiimti atsakomybės. Profsąjungos nekaltos, ne jos organizavo žmones mėtyti akmenis ir daužyti Seimo rūmų langus, ne jų dalyvių rankose policija rado pasigamintų išmoningiausių ginklų. Bet už p. A. Černiausko šypsenėlės slėpėsi nujautimas, kad įvyks tai, kas įvyko. Gudriai apsidraudęs žmogus visuomet liks nekaltas. Seimo opozicija mitingo minioje nedalyvavo, todėl savo kaltės neįžvelgia. Tarp minios vaikštinėjo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, ir iš tikrųjų į jį niekas nesigriebė. Nemato kaltės ir žiniasklaida, nes jos darbuotojai tiktai medžiagą fiksavo, o akmenimis taip pat nemėtė. Kalti Premjeras ir ypač Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas, nes jam neišėjus prieš mitinguojančią minią ir prasidėję riaušės, šitaip išsakančios savo neapykantą valdantiesiems. Toks riaušininkų mąstymas primena mažo vaiko kerštą mamai: kai ta jį sudraudė, tas išėjo be pirštinių žiemą laukan, tegu jam rankos atšąla. Tuomet mama žinos.

Žiniasklaidos manipuliacija ir tą vakarą griebėsi savo triukų. Antai kai visa spauda komentavo, kad riaušės prasidėjo tik tuomet, kai Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas nepasirodė mitinguotojams, internete DELFI įdėjo antraštę: Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas neišėjo susitikti su protestuotojais, nes pietavo.... Tai primena kraupų kruvinąjį sekmadienį, kuomet Vytautas Landsbergis bandė prisiskambinti į Kremlių Gorbačiovui ir pranešti, kad Vilnliuje žūsta žmonės, iš ten atsakyta, kad Gorbačiovas esąs užimtas ir geria arbatą... Skaitytojai, kurie žvalgo naujienas internete, pirmame puslapyje skaito antraštes. Atsiversti visą straipsnį ne kiekvienas turi laiko. O antraštėje pasėta informacija užsikoduoja ilgam laikui. Tik vėliau, kai įkiši nosį į patį straipsnį, sužinai: Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas aiškina neišėjęs susitikti su protestuotojais, nes pietavo su Norvegijos parlamento pirmininku Thorbjornu Jaglandu. „Darbotvarkėje buvo numatyti pietūs nuo 12 iki 14 val. Tai buvo suderinta prieš dvi savaites, šiandien turėjau su tuo susitikti. Todėl neturėjau net menkiausio šanso išeiti, o kai grįžau, taikus mitingas, su kurio rengėjais buvome pasiryžę šnekėti, buvo peraugęs į nevaldomas riaušes“, – penktadienio vakarą specialioje Lietuvos televizijos laidoje aiškino A. Valinskas.

Priekaištaudamas žiniasklaidai, neteisinu ir pačio Seimo Pirmioninko Arūno Valinsko. Riaušių išvakarėse žmona Inga Valinskienė aiškino žiūrovams, koks jos vyras Arūnas yra charizmatiškas. Žodis charizma reiškia turėti Dievo dovaną gebėti patraukti publiką, ją tiesiog užburti, net priversti paklusti savo valiai. Graži tai dovana ir neginčiju, gal ją tikrai ponas Arūnas turi. Jei taip – juo labiau reikėjo surasti jėgų išeiti prieš minią ir ją savo patrauklumu nuraminti. Kaip pranešė DELFI, dauguma mitingo protestuotojų ir po to kilusių riaušių metu kvietė išeiti A. Valinską, o jo žmonos Ingos prašė padainuoti. Gal ir kaprizinga miniai reikalauti, kad Inga padainuotų, bet jeigu taip būtų atsitikę, gal būtų išvengta bjauraus incidento. Ar nebūtų buvusi dainuojančios revoliucijos tąsa? Matyt tų klaidų esama abejose barikados pusėse, nors šitos klaidos nesuteikia mums teisės naikinti tos pačios tautos sukurtas vertybes. Į protą apeliavo ir vyskupas Sigitas Tomkevičius, ragindamas, kad visų pastangomis savo tėvynę turime kurti, o ne ją koneveikti ir griauti. Įsiklausykime į pilietiškos sąžinės autoritetingą balsą.

Toli man iki valdžios geidimo. Ir vis tik galvoju: net ir esant svečiui gal būčiau galėjęs jo pagarbiai atsiprašyti, pristatęs padėtį, ir su savo frakcijos bei prijaučiančiais seimūnais išėjęs pasirodyti miniai ir bandyti aiškinti, kodėl griebtasi tokių nepopuliarių sprendimų. Juk dėl šito vėliau opozicija ir kaltino oficialią valdžią arogancija. Neabejoju, kad demokratinės šalies svečias būtų viską supratęs, o su juo galėjo neblogiau papietauti ir Pirmininko Pavaduotoja ponia Irena Degutienė. Juk ir tą minią sudaro ne kažkokie jie, o tie patys mes, tik galbūt žmonės esantys alkani ir sušalę.

Žodis tiems, kas mano, kad smurtu galima laimėti kovą. Juk buvo tiek aklai naivių, kurie į tv kameras taip ir teigė: kelsim revoliuciją. Kelti tai kelsim. Bet kas bus, kai ją laimėsim? Jau buvo tokių, kur tas revoliucijas laimėjo, bet tai pirma ir paskutinė jų pergalė. Dar iki šios dienos visos postsovietinės valstybės su pačia lygiausia tauta priešaky nesugeba atsigauti. Įpykęs žmogus negalvoja, ką daro. Svarbu kažką daryti ir tapti bent trumpalaikiu herojumi. O ko gyvenime kvailiai nėra pridarę. Priminsiu tokį nuotykį: Sėdi ant šakos žmkogus su kirviu rankoje ir tą šaką kertą. Praeivis perspėja – nekirsk šakos, nes ir pats nupulsi. Bet tasai ir toliau šaką kerta, kol pagaliau su visa šaka pats žlegteli ant žemės. Gerokai susikūlęs ima protauti: Iš kur tas žmogus žinojo, kad aš nukrisiu? O mes ar negalime pramatyti, kad revoliucijos niekur neveda, tik dar labiau gilina prarają?

Kiekvienoje tautoje esti ir protingų, ir kvailių. Bet mano tautoje įsišaknijusį naivumą nuolat rodo LTV laida “Klausimėlis”. Aš taip ir nežinau, ar žurnalistai, kurie pateikia klausimus ir gaudo praeivių atsakymus, taip surežisuoja tokius kvailus atsakymus, ar toje mūsų tautoje iš tikrųjų tiek yra neišprususių žmonių, kurie kokį klausimą bepateikus meta kvailiausius atsakymus. Susidarytų įspūdis, lyg tie vadinamieji Lietuvos žmonės nė dienos nebūtų buvę mokykloje. Jeigu tai ne režisuota laida, o atspindi faktišką visuomenės intelektualinį lygį, lengva bus suprasti, kaip įmanoma tokiais naivuoliais manipuliuoti ir kaip lengvai galima juos sukurstyti piktam darbui. Gana tik patikinti, kad ir jie šio to verti ir patys gali valstybę valdyti, ir jie eis varyti Seimą šalin.

Premjeras, prie sienos priremtas, prisipapžįsta, kad gal ir jis ar jie yra padarę klaidų. Jeigu jau taip sakome, tai reiktų kai ką ir tiksliau įvardinti ir pasakyti, ką gi tikrai ne taip padarėme. Tai irgi padėtų iškrauti minioje susimetusias nuotaikas, nes išsklaidytų žmonių nežinojimą. O ten, kur tamsa, daugiausia ir baimės kyla. O kas atsakingas už miliojonus, išmestus į orą per Naujųjų Metų naktį?

Nesikėsinu į Premjero kėdę. Bet jeigu man jau taip reiktų, bandyčiau atidžiau įsiklausyti ir į buvusio Premjero balsą. Pirma – jis irgi mūsų ir sunku tikėti, kad Lietuvai blogo linki. Jo tik kitoks požiūris į bręstančias problemas. Jis geranoriškai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už esamą padėtį. „Sodroje” dingę milijonai tai jo valdžios neprižiūrėjimas. Bet ir jis gal ką gero gali pasakyti ir nereiktų taip viešai prieš kameras ir jo niekinti. Šiandien vieni esame valdžioje, ryt būsime kiti. Tiesa, ne visi Seimo rinkimai iškelia tuos žmones, kurių man norisi. Bet tuos žmones iškelia mano tauta ir turiu priimti juos kaip savo. Prisiminkime maldos žodžius: kaip danguje, taip ir žemėje. Kaip esama seime, taip esama ir mūsų visuomenėje. Viena šeima ir sunkmetį šiaip taip verčiasi, kita ir palaimintaisiais metais greit gėrybes iššvaisto, o vėliau tenka pakęsti sunkius laikus. Todėl į valdžią turėtume rinkti tuos žmones, kurie įžvelgia toli ir moka tausoti išteklius bei geba darbą organizuoti. Tie padės net ir lengvabūdžiams išgyventi.

Šiandien jau spauda praneša, kad Premjeras Andrius Kubilius toliau tęsia susitikimus su įvairiomis visuomenės grupėmis. Ketvirtadienį ir penktadienį numatyti pasitarimai su smulkiojo verslo, darbdavių, ūkininkų, pensininkų atstovais. Kaip ir žadėjome, stipriname dialogą su visuomene. Mums svarbi gyva diskusija, susitikimai su žmonėmis, nes taip galime ir išklausyti, ir kartu ieškoti sprendimų. Todėl kalbėsime ir tarsimės su visais, kurie nori konstruktyviai diskutuoti apie Lietuvos ateitį, kurie turi konkrečių pasiūlymų, kaip spręsti mūsų bendras problemas, – sakė A. Kubilius. Tokie faktai rodytų, kad Premjeras nėra vartuose įsirežęs jautis, o bando kūrybingai ieškoti geriausių išeičių. Jeigu daugelį metų valdžia rūpinosi pirmiausia savo gėriu, o į tautą atsigrįždavo tik iš būtinybės, todėl ir šiandien daugeliui atrodys, kad ir ši ekipa ne kitokia. Kai į krautuvę gerais laikais atėjo dirbti naujas žmogus, viena moteris aiškino, ko jis ten nuėjęs. Pridūrė: Man nieks nepapasakos, kad ten nevagiama. Ana ir mano Juozas kai dirbo, tai gerai žinau, kiek visko parnešdavo.

Nesiimu spręsti, ką naujoji vyriausybė padarė taip ar ne taip. Kai girdi, kad draugas ar pažįstamas prarado darbą, o yra už paskolas įsigijęs būstą, šiurpas ima. Mūsų valdžia turėtų būti jautri tokiems faktams. Juk žmogus yra aukščiausia krašto vertybė. Gal iš tikrųjų šį sunkų metą reiktų mobilizuoti ir visus verslininkus bei įmonių vadovus, ir bankams būti jautresniems žmogaus nedaliai. Bet kad ši Vyriausybė darbą pradėjo nuo taupymo programos, reikia ją girti. Valdžios lyderiai yra mūsų tautos vadovai. Vadovai yra tie žmonės, kurie visus mus veda savo pavyzdžiu ir elgesiu, o ne prieš save stumia. Turėjau universitete ansamblio meno vadovą Vladą Bartusevičių, kuris mokė kritiką pradėti nuo savęs. Taip turi elgtis vadovai. Ta pirmoji kregždė, kad sunkmečiu siekia mažinti savo atlygius, teikia vilčių, kad jiems gal skauda ir kiekvieno vargstančio piliečio sunkią padėtį. Todėl labai norėtųsi tikėti, kad ši valdžia pajėgs kiek įmanoma konsoliduoti ir darbdavius, ir dirbančiuosius į vieną visuomenę, ir ieškoti pakenčiamos išeities. Reiktų linkėti, kad ir žurnalistai, jei kurio galva neišneša, kaip valdžiai padėti, tai bent netrukdytų valstybei išeiti iš krizės. Patriotiškumo norėtųsi laukti iš visų. Beje, žurnalistų kova už žodžio laisvę yra neatsakinga. Kovoti turime ne tik už žodžio, bet ir už veiksmų laisvę. Tiktai su laisve eina ir atsakomybė už tuos veiksmus ir tą žodį. Apie tai žurnalistai nekalba. O tai jau jų gėda.

Dar viena vilties teikianti kregždė, kad susiklosčiusią ekonominę padėtį imasi visuomenei aiškinti mokslo žmonės, kurie yra neutralūs, o tik švyti didesniu protu už mus, paprastus žmones. Labai svarbu susitelkti tada, kuomet yra sunku. Ir labai svarbu, kad žmonės nematytų valdininkų šeimose tuščio puikavimosi savo socialine ar materialine padėtimi. Tokios tuštybės pavyzdžių jau turėjome. Žiūrint į šitų žmonių – ministrų – veidus norisi jais tikėti. Mielieji, būkite verti mūsų pasitikėjimo. Neapvilkite mūsų.

Algis Uzdila