Istorija yra tokia, kokia buvo

Lenkijos lietuvių visuomenė praturtėjo dar viena mokslų daktare. Praėjusių metų lapkričio 28 dieną Kauno Vytauto Didžiojo universitete humanitarinių mokslų srities istorijos mokslo krypties disertaciją „Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“ apgynė ir daktaro laipsnį gavo buvusi ilgametė Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė (dabar jau pensininkė) Marytė Černelienė. Sveikiname!

Sigitas Birgelis: Mūsų krašto mokytojai, išėję į pensiją, atranda savyje dailidės, statybininko, mechaniko bei kitų sugebėjimų. Jus paviliojo mokslo pasaulis. Kada pradėjote galvoti apie disertaciją?

Marytė Černelienė: Dirbant mokykloje man buvo įdomu bendrauti su vyresniosios kartos mokytojais ir kitais mūsų bendruomenės nariais. Bendraudami dažnai kalbėjomės apie mūsų visuomenės problemas, rūpesčius ir džiaugsmus. Analizavome naujausią Seinų-Punsko-Suvalkų krašto istoriją, žmonių visuomeninę, politinę, kultūros ir švietimo padėtį. Mano pašnekovai pavyzdžiais liudijo Lenkijos lietuvių padėties sudėtingumą. Po diskusijų, pokalbių kildavo mintis surašyti prisiminimus.

Dirbant mokykloje ir ypač jai vadovaujant nelikdavo laiko gilesnei mūsų netolimos praeities analizei. Licėjui vadovavau tais metais, kai Lietuva ir Lenkija jau buvo nepriklausomos valstybės. Atsirado visai kitos galimybės bendradarbiauti su Lietuva ir jos žmonėmis. Norėjau, kad besimokantis licėjuje jaunimas pažintų Lietuvos mokslo, kultūros, Bažnyčios atstovus, kad pabendrautų su naujausių Lietuvos istorijos įvykių liudininkais, rezistencinės kovos atstovais ir iš jų mokytųsi tautos istorijos. Daug dėmesio skyriau ir moksleivių popietinės kultūrinės veiklos organizavimui. Man buvo labai svarbu, kad mokykla turėtų chorą, šokių kolektyvą, dramos būrelį, o šokio meno elementų kiekvienas moksleivis mokytųsi bent kartą per savaitę sporto pamokos metu. Džiaugiuosi, kad su bendraminčiais daug ką pavyko įgyvendinti. Visa tai reikalavo pastangų ir laiko.

Kai pasikeitė aplinkybės, atsirado nemažai laisvo laiko. Galvojau, kam jį skirti. Grįžau prie ankstesnių minčių – parašyti darbą, skirtą krašto istorijai, ypač jo švietimui, nes man ta tema buvo artimiausia. Norėdama praplėsti savo žinias ir gebėjimus įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų srities istorijos krypties doktorantūros studijas ir pradėjau kaupti medžiagą disertacijai.

Kodėl Jūs, matematikos ir informatikos specialistė ir ilgametė mokytoja, licėjaus direktorė, pasirinkote ne savo krypties specialybę, bet humanitarinius mokslus, istoriją? Ar nebuvo sunku?

Besimokydama Punsko licėjuje, neturėjau aiškiai apibrėžtos susidomėjimų krypties. Mane traukė literatūra, bet ne visada ta, kurią reikėjo skaityti mokykloje, domėjausi filosofija, istorija. Nemažą įtaką turėjo jau iš gyvųjų tarpo pasitraukusi istorijos mokytoja I. Čėplienė. Tai buvo pirmoji mano istorijos mokytoja. Iki dabar atsimenu vaizdžias istorijos pamokas, kurias ji vedė, kai aš mokiausi penktoje pagrindinės mokyklos klasėje. Matematiką pradėjau geriau suprasti, kai į licėjų jos dėstyti atėjo Varšuvos universiteto absolventas mokytojas Jurgis Paransevičius. Mokytojas rasdavo laiko ir turėjo kantrybės neaiškią medžiagą paaiškinti po pamokų, jeigu moksleiviai to norėjo. Aš buvau viena iš tų, kuri sudaryta galimybe pasinaudojau.

Tais metais, kai baigiau licėjų, kiekvienos Lenkijos vidurinės mokyklos vadovybė galėjo du mokyklos abiturientus į valstybės aukštąsias mokyklas siųsti be stojamųjų egzaminų. Tuometinis licėjaus direktorius (manau, suprasdamas, jog mūsų krašte trūksta matematikos mokytojų) man pasiūlė studijuoti matematiką. Kadangi aš tvirtai nebuvau apsisprendusi, ką studijuosiu – pasiūlymu pasinaudojau. Po kelerių metų tapusi matematikos mokytoja grįžau dirbti į Punsko licėjų.

Matematikos studijos lavina mąstymą, bet jų metu man labai trūko humanitarinio kurso. Man atrodo, kad tiksliųjų, technikos mokslų studentams toks kursas labai praverstų bendrajam išprusimui. Savarankiškai ieškojau galimybių šią spragą užpildyti. Skaičiau grožinę literatūrą, lankiau teatrą, filharmonijos koncertus. Istorijos literatūrą studijavau savarankiškai ir dirbdama mokykloje. Todėl istorijos krypties studijų pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Šios studijos pareikalavo daug darbo. Reikėjo atlikti visas studijų programoje numatytas užduotis.

Klausėte, ar nebuvo sunku. Pačioje pradžioje, kai dar tik darbui pasirinkau temą, kai kurie visuomenės atstovai mane įspėjo, kad šia tema jau viskas parašyta, ir man nebus ko veikti. Girdėjau ir kitokių atsiliepimų, kurie neskatino dirbti. Reikėjo ryžto. Visą laiką jaučiau kitų žmonių palaikymą. Už tai esu dėkinga. Principingumas labai svarbus kiekviename darbe bei gyvenime. Turiu tvirtus principus, kuriuos pasiruošusi apginti. Sudėtinga man daryti įtaką. Stengiuosi, kad visai būtų neįmanoma manimi manipuliuoti. Man atrodo, kad žmogui labai svarbūs yra tvirti moraliniai pamatai. Nepriklausomai nuo aplinkybių, stengiuosi į savo vidų neįsileisti neigiamų emocijų – pavydo, keršto ir pan., nes šie jausmai tik žlugdo asmenybę. Visa tai ir padeda nugalėti pasitaikiusius sunkumus.

Mūsų visuomenei yra žinomi K. Tarkos, V. Stravinskienės bei kitų mokslininkų darbai apie Lenkijos lietuvių padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Jūs šį sąrašą praturtinote Lenkijos lietuvių švietimo po Antrojo pasaulinio karo analize. Kokiais naudojotės šaltiniais ir literatūra?

Savo darbe panaudojau Lenkijos ir Lietuvos valstybiniuose archyvuose saugomą medžiagą, Lenkijos lietuvių organizacijų dokumentus, mokyklų archyvų medžiagą, Lenkijos lietuvių spaudą, žmonių prisiminimus bei ankstesnę mokslinę literatūrą (šia tema ji nėra gausi). Darbe panaudojau ir anketinės apklausos medžiagą, kuria atlikau 2005/06 metais. Disertacijoje stengiausi pateikti kuo daugiau dar nepublikuotos faktinės medžiagos.

Kodėl tik 1952 m. (septynerius metus po karo) pradėta kurti lietuvių švietimo židinius Punsko valsčiuje? Papasakokite apie tų laikų politinę padėtį, lietuviškų mokyklų iniciatorius, steigėjus ir mokytojus.

Pokario Lenkija siekė įgyvendinti vientautės valstybės politiką. Pagal valstybės planą tautinės mažumos buvo spaudžiamos išvykti, o tie, kurie liks, turėjo asimiliuotis. Todėl mažumoms mokyklų gimtąja kalba ilgą laiką turėti nebuvo galima, o tos, kurios pradžioje buvo įsikūrusios, greitu laiku uždarytos. Taip atsitiko ir su mokyklomis, kuriose pirmaisiais pokario metais buvo mokoma lietuvių kalbos. Tik pasibaigus karui Suvalkų krašte 1944/1945 mokslo metais buvo įkurtos trys visuotinės keturklasės mokyklos (Vaitakiemyje – mokė

J. Žmuidzinas, Navinykuose – mokė V. Žilinskas ir Šlynakiemyje – mokė J. Nevulis), kuriose vaikai mokėsi lietuvių kalbos kaip dalyko. Bet jau kitais mokslo metais į Šlynakiemio mokyklą atkeltas mokytojas lenkas ir lietuvių kalba panaikinta. Dar po metų panaikintos visos lietuvių kalbos mokymosi galimybės. Tais laikais apie bet kokią tautinę iniciatyvą lietuviams galvoti buvo pavojinga.

Vientautės valstybės nepavyko sukurti. Lenkijos valdžia susiprato, o gal buvo Maskvos paskatinta, ir pradėjo organizuoti tautinių mažumų švietimą. Pirmosios lietuvių kalbos pamokos (1951 m.) ir mokyklos su lietuvių dėstomąja kalba (1952 m.) buvo suorganizuotos lietuviams nedalyvaujant. Tai darė valdžia. Tuomet apskritai labai trūko mokytojų, tuo labiau lietuvių. Dėl to ne visi dalykai ir keturiose Punsko valsčiaus mokyklose, kur mokyta lietuviškai, buvo dėstomi lietuvių kalba. 1952 metais dar 15 mokyklų (ne tik Punsko, bet ir Žabariškių, Krasnavo, Berznyko, Krasnapolio valsčiuose) vaikai mokėsi lietuvių kalbos kaip dalyko. Dėl mokytojų trūkumo kiekvienais metais padėtis buvo skirtinga. Vienais metais lietuvių kalbos pamokos buvo, kitais – ne.

Dauguma mokyklų buvo žemo organizacinio lygio, dirbo tik vienas mokytojas. Jam išvykus mokykla nustodavo veikti. 1952 metais lietuvių kalbos mokė Mykolas Sidaris (Vaiponioje), Petronėlė Durtonaitė (Punske), Marytė Kalinauskaitė (Žvikeliuose), Ona Baluta (Smalėnuose), Petronėlė Babkauskaitė (Vaitakiemyje), Antanas Čaplinskas (Akatnykuose, Ramoniškėse), Apolonija Brilytė (Paliūnuose ir Pristavonyse), Juozas Kubilius (Radžiūčiuose), Viktoras Trečiokas (Navinykuose), Julija Stoskeliūnaitė (Vidugiriuose). Kitais mokslo metais lietuvių kalbos mokė dar ir Jonas Zablackas, Birutė Uzdilaitė, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Krivonis.

Punsko licėjaus įkūrimas buvo lietuvių visuomenės iniciatyva, jos didžiulio ryžto vaisius. Jo iniciatoriaus mokytojo Jono Stoskeliūno ryžtingumo rezultatas. Tai buvo precedentas visos valstybės mastu – vidurinė mokykla kaime. 1956 metų rugsėjį valdžia leido Punsko vidurinei mokyklai pradėti darbą, bet jau 1957 metų sausį ji galvojo apie jos perkėlimą į Seinus. 1957 metais įkurta Lenkijos lietuvių visuomeninė kultūros draugija vienu svarbiausių veiklos prioritetų laikė įvairiapusį lietuvių švietimo gerinimą. Tačiau to meto valdžia, sudarydama sąlygas švietimo plėtrai, dėjo daug pastangų, kad tie švietimo centrai netaptų „nacionalizmo” židiniais.

Lietuvių švietimo padėtis Seinų valsčiuje buvo visiškai skirtinga negu Punsko krašte. Kodėl? Kokie veiksniai lėmė spartesnį Seinų krašto lietuvių nutautėjimą?

Seinų ir Punsko kraštuose lietuvių švietimo padėties skirtingumui susidaryti įtakos turėjo bent keletas veiksnių. Vienas iš jų tas, kad Seinų kraštas buvo daugiau sulenkintas, daugiau mišrių šeimų, daugiau lietuvių 1941 metais išvažiavo į Lietuvą, o jų sodybose apsigyveno lenkai. Buvo didelis lenkų pasipriešinimas, spaudimas viskam, kas lietuviška. Daugumai lenkakalbės visuomenės ir Bažnyčios atstovų trūko tolerancijos. Seinų valdžioje nebuvo lietuvių, kurie remtų lietuviškąjį švietimą. Lietuviai bijojo priešintis lenkų politiniam ir socialiniam spaudimui. Ir vėlesniu laikotarpiu blokuotas lietuviškų mokyklų steigimas, stengtasi kuo greičiau kraštą sulenkinti. Kita priežastis – tai pačių lietuvių sąmoningumo ir aktyvumo stoka. Seinų krašte pritrūko drąsių lietuvių veikėjų – pasiaukojusių, tautiškai susipratusių žmonių, kurie nepaisydami visko ryžtųsi kalbinti žmones leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, kurias patys būtų organizavę, kurie kovotų dėl jiems priklausomų teisių įgyvendinimo. Per mažai kreipta dėmesio į lietuvių švietimą. Tai lietuvių inteligentijos stokos rezultatas. Trečia – lietuviškų mokyklų sklaidai Seinų krašte įtakos turėjo ir Seinų krašto lietuvių veikėjų pozicija. Seinų krašte dauguma lietuvių bendruomenės veikėjų nevertino lietuvių švietimo, savo vaikus leido į lenkiškas mokyklas, jų vaikai nelankė lietuvių kalbos pamokų, o paskui juos sekė ir kiti lietuviai. Šie veiksniai daugiausia ir lėmė spartesnį krašto nutautėjimą.

Prieš keletą metų Lenkijoje siautėjo liustracijos šmėkla (kita vertus, ji ir šiandien gaji). Niekada neteko kalbėtis su saugumiečiu, nesu nei liustracijos priešininkas, nei uolus jos šalininkas. Manau, kad sunku vienareikšmiai vertinti IPN archyvuose sukauptą Lenkijos saugumo medžiagą, dar sunkiau spręsti, kas (ir kodėl) buvo sąmoningas tų laikų Lenkijos komunistinio saugumo slaptas bendradarbis, kam šį vaidmenį norėta tik prirašyti, kas ten pakliuvo atsitiktinai, jam nežinant, kokios buvo agentūrinės veiklos priežastys, reikšmė ir padariniai šio krašto lietuvių visuomenei. Jūsų darbe yra poskyris „Lietuvių mokyklos komunistinės Lenkijos saugumo akiratyje“, kuriame pateikiate keletą agentūrinės veiklos pavyzdžių bei vertinimų. Ar ne per anksti apie tai kalbėti, turint omenyje, kad gyvi dar tų įvykių liudininkai ir kaltininkai, o mūsų visuomenė maža?

Pritariu Jums, kad Tautinės atminties instituto archyvuose sukauptą medžiagą vertinti reikia nevienareikšmiai, į analizuojamą problemą žiūrėti įvairiapusiškai, ieškoti kitų galimybių patikrinti aprašomus faktus, įvykius. Tai yra dokumentai, su kuriais elgtis reikia ypač atsargiai. Kai kurie iš jų giliai paliečia ir žmonių privatumą. Šie dokumentai buvo parengti tarnybų, kurioms dažnai teisė negaliojo. Rašyti istoriją, kai gyvi jos liudininkai, yra sudėtinga. Greičiau gali būti apkaltintas objektyvumo stoka. Tai daryti „neparanku”. Mažoje visuomenėje viskas ypatingai jautru. Manau, kad istoriją reikia išsaugoti kiek įmanoma objektyvią. Kol gyvi įvykių liudininkai, yra didesnė galimybė tai padaryti.

Darbe nevengiate ir sudėtingų mūsų visuomenei temų. Rašote apie lietuvių bendradarbiavimą su komunistine Lenkijos valdžia, komunistinės ideologijos skleidimą mokyklose, visuomenėje ir kt. Ar šis nelabai tolimos praeities atskleidimas ir vertinimas padės ar pakenks mums, norintiems išsaugoti lietuvybę?

Mūsų krašte buvo bandymų pavergti žmogaus sąžinę, skurdinti dvasiškai, versti tarnauti komunistinei ideologijai. Rašydama apie Lenkijos lietuvių bendradarbiavimą su komunistine valdžia, komunistinės ideologijos skleidimą mokyklose ir kitur, pateikiau tai, ką visuomenės vyresnioji karta žino. Manau, kad žmonių lietuvybės išsaugojimui tai įtakos daryti neturėtų. Anketinėje apklausoje tik vienas respondentas teigė, kad dar per anksti apie tai rašyti, kad tai per nauja istorija ir nepatogu pasisakyti, nes tai būtų rodymas į konkrečius asmenis. Žinoma, kad maloniau rašyti apie garbingus darbus. Manau, kad kitus, mažiau garbingus, ir ypač tuos, kurie kenkia visuomenei, reikia įvardinti. Istorija yra tokia, kokia buvo. Kalbėti apie tai reikia ir dėl to, kad ateityje kiti, ypač jaunesnioji karta, nekartotų panašių klaidų, kad galvotų apie veiksmus, kuriuos daro, nes istorija ir iš jų ateity gali pareikalauti sąskaitos. Man atrodo, kad visuomenei darome žalą neįvardindami jos narių negarbingų darbų. Šitaip ją darome mažiau jautrią negerovėms, ir kai kurie jos nariai sudėtingoje kasdienybėje greičiau susipainioja, pasimeta. Reikia smerkti nuodėmę, bet nesityčioti, nesišaipyti iš nusikaltėlio, – mąstė lenkų filosofas L. Kolakovski (Ł. Kołakowski).

Nemažai dėmesio savo darbe skyrėte Punsko Kovo 11-osios licėjui. Papasakokite apie sudėtingiausią jo gyvavimo laikotarpį.

Negalėčiau įvardinti pačio sudėtingiausio Punsko licėjaus gyvavimo laikotarpio. Mokyklos gyvenime jų buvo daug. Visokiais būdais stengtasi šią mokyklą likviduoti: iš mokyklos šalinta tautiškai susipratusius ir patriotiškai nusiteikusius mokytojus, įdarbinta iš sovietinės Lietuvos atsiųstus bei patikimus to meto valdžiai mokytojus, iš mokytojų ir moksleivių būrio verbuota agentus. Didesnio ar mažesnio budrumo dėl mokyklos išlikimo jos vadovybei reikėjo visada. Spaudimo būta ir demokratinės valstybės metais. O ką liudija faktas, kad ši mokykla neturi atskirų didaktinių patalpų? Ar tokiai didelei valstybei tai finansų problema? Turėkime viltį, kad dabar statomas mokyklos pastatas bus greitai baigtas, kad 2009 metų rugsėjį licėjus dirbs naujose, nepriklausomose patalpose.
Ar mūsų visuomenė prisimena ir tinkamai moka pagerbti šios nepaprastai svarbios švietimo įstaigos iniciatorius ir kūrėjus?

Manau, kad mūsų visuomenė ir jos organizacijos dar iki galo neįvertino darbų ir nepagerbė, neįamžino iš šio krašto kilusių ir ilgą laiką šiame krašte švietimo darbą dirbusių žmonių. Pavyzdžiui, po šiai dienai nėra mokytojo Jono Pajaujo, mokytojo Jono Stoskeliūno vardo mokyklos ar jų vardais pavadintų gatvių ir pan. Prieš kelerius metus sukako Jono Pajaujo 100-osios gimimo metinės. Šis jubiliejus nebuvo paminėtas. Artėja Jono Stoskeliūno 100-osios gimimo metinės. Mano supratimu, galima Punsko licėjaus lietuvių kalbos kabinetą pavadinti lituanisto J. Stoskeliūno vardu. Galimybių yra daug.

Kaip vertinate lietuvių švietimą kitų Lenkijos tautinių mažumų švietimo atžvilgiu? Kaip buvo prieš 50 metų, kas pasikeitė?

Pirmaisiais pokario metais veikė mokyklėlės su baltarusių, ukrainiečių, vokiečių mokymo kalba. Bet greitu laiku valdžios manipuliacijos privedė prie to, kad mokyklose pasiliko tik baltarusių arba ukrainiečių kalba kaip dalykas. Vokiečių mokyklos visiškai panaikintos. Iki 1989 m. vokiečių gyvenamoje teritorijoje vokiečių kalbos mokytis nebuvo įmanoma. Žydų mokyklos po karo buvo privačios, bet greitu laiku suvalstybintos. Priverstinės Lenkijos žydų emigracijos (1956 m., 1968 m.) jų mokyklas sunaikino. Slovakų pastangomis po karo veikė jų mokyklos. Tačiau jos neatlaikė spaudimo, ir greitu laiku slovakų vaikai mokėsi tik gimtosios kalbos.

Tautinių mažumų mokyklose mažėjo moksleivių, besimokančių gimtąja mokymo kalba, o daugėjo vaikų, kurie mokėsi gimtosios kalbos kaip dalyko. Šis procesas nelietė lietuvių mokyklų tik dėl didelio lietuvių ryžtingumo. Jau demokratinėje Lenkijos valstybėje veikia vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, kašubų, lietuvių, slovakų, lemkų, žydų mokyklos. Iš visų Lenkijos tautinių mažumų tik lietuviai turi mokyklas su gimtąja mokymo kalba. Vokiečių mokyklose praktikuojamas dvikalbis mokymas. Jų mokyklose visų dalykų (kuriuos leidžia švietimo įstatymas) mokoma dviem kalbomis: lenkų ir vokiečių. Likusių Lenkijos tautinių mažumų vaikai mokosi tik gimtosios kalbos kaip dalyko.

Kokia, Jūsų galva, yra lietuvių švietimo Suvalkų krašte ateitis? Kas mūsų laukia po 20 ir 50 metų?

Trumpai kalbėti apie perspektyvas yra sudėtinga. Labai daug kas veikia švietimo padėtį. XXI amžiaus pradžioje Lietuva Seinų kraštui dovanojo du svarbius kultūros ir švietimo objektus: „Lietuvių namus“ ir “Žiburio” mokyklų kompleksą (vaikų darželį, pagrindinę mokyklą ir gimnaziją). Tai žymiai sulygino lietuvių švietimo galimybes Seinijoje ir Punsko krašte. Susidarė labai geros sąlygos to krašto lietuvių jaunimui ne tik mokytis gimtąja kalba, bet ir ugdyti savo gebėjimus. Atsirado galimybių visiems šio krašto lietuvių vaikams mokytis gimtąja kalba. Dabar jau daug kas priklauso nuo pačių lietuvių apsisprendimo išlikti lietuviais ir savo vaikus išauginti taip, kad jie būtų susipratę lietuviai, sąmoningi gyvenamos valstybės piliečiai. Manau, kad tik mokymas gimtąja kalba gali iki galo pasitarnauti tautiškai susipratusios asmenybės formavimuisi ir padėti šeimai išugdyti patriotus. Mano nuomone, joks lietuvis niekada nebus pilnaverčiu lenku, vokiečiu, anglu ar pan. Taip pat joks lenkas niekada nebus pilnaverčiu anglu, prancūzu, vokiečiu, lietuviu, nors ir labai stengtųsi, nors ir labai gerai mokėtų atskirą kalbą bei pažintų atskiros tautos kultūrą. „Sulenkėjusi mūsų bajorija tik dėl to liko nereikšminga tautinei mūsų kultūrai, kad jau šeimoje ji sugadindavo tautinę naujosios kartos individualybę ir iškreipdavo patriotinį josios jausmą“, – rašė A. Maceina. „Žmogus turi būti išauklėtas tautiniu atžvilgiu, nes kitaip nebus pilnavertis žmogus“, – mąstė filosofas. Mano supratimu, žmogus pasauliui yra įdomus su savo šaknimis. Pasaulis ta įvairove yra turtingesnis. Priešingu atveju mes skurdiname save, savo kraštą ir pasaulį... Suprantu, kad gyvenant svetimųjų apsuptyje už savo tapatybės išsaugojimą dažnai reikia sumokėti vienokią ar kitokią kainą, kartais labai skaudžią. Ištikimybė savo protėviams, lietuvybei reikalauja pasiaukojimo. Šiame sudėtingame pasaulyje patogiau ir lengviau prisitaikyti. Bet išlikti savimi, tuo pačiu pilnaverčiu žmogumi, nepriklausomai nuo aplinkybių, yra garbinga. Todėl ir lietuvių švietimo ateitis, be išorinių faktorių, kurie veikia lietuvių švietimo sklaidą, didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių, kiekvieno individualiai, švietimo įstaigų, mokytojų, organizacijų vadovų darbo, nuo visuomenės vieningumo.

Manau, kad sąlygas išlikti turime žymiai geresnes nei anksčiau. Daug gražių kultūrinių renginių vyksta Suvalkų krašte, veikia daug įvairių meno kolektyvų. Turime daug kuo pasidžiaugti, bet negalima pamiršti, kad daugelio darbų, už kuriuos dažniausiai nieks neužmoka, niekas už mus nepadarys. O jeigu padarys, tai ir darbo vaisiai kitiems tarnaus. Seinų-Punsko-Suvalkų krašto lietuvių visuomenę graužia nedarbo, materializmo, savanaudiškumo, abejingumo, pavydo, koterijos, nepotizmo kirminai... Bet šio krašto visuomenėje yra ir daug gero potencialo. Svarbu, kaip įstaigų, organizacijų vadovai jį panaudos, kaip sugebės skirtingus žmones telkti bendram lietuvybės darbui. Ateitis parodys, kaip tą potencialą mes visi mokėsime panaudoti. Ir nuo to, manau, didele dalimi priklausys šio krašto ateitis.

Ačiū už pokalbį.
 

Sigitas BIRGELIS