Ekonominė ar vertybių krizė?

 

Kai pasaulis patyrė globaliąją ekonominę krizę, vėl pradėta diskutuoti apie tai, kas lemia jų atsiradimą. Ar tai tik globalizacijos pasekmės, galingiausių pasaulio valstybių nepasidalijimas įtakos zonomis, ar tai susiję taip pat su visuomenės poreikių, vertybių supratimo ir gyvenimo būdo pakitimais. Pasaulio istorija įrodė, kad ekonominis sunkmetis turi didelės įtakos ir žmonių vertybių sistemos formavimui. Kartais jis leidžia labai teigiamai atsinaujinti ir išlaisvinti kūrybines jėgas, o kartais – kaip atsitiko XX a. pradžioje – pagimdyti ideologijas, kurios vėliau atneša dar didesnių nelaimių.

 Naujieji metai ir sausio 12-oji Vilniuje

 Lietuva 2009 metais tapo Europos kultūros sostine. Vieni gyvai, kiti televizorių ekranuose Naujųjų metų naktį matėme lazerių šviesa apšviestą Katedros aikštę Vilniuje, daugybę kitų moderniausios pasaulyje technikos pagalba sukurtų vaizdų danguje. Tai buvo įspūdingas reginys. Tokiais tą naktį galėjo pasidžiaugti tik didžiausių ir turtingiausių pasaulio metropolijų gyventojai.

Praėjus keliolikai dienų, sausio 12-osios pavakaryje, prie LR Seimo rūmų rengtasi iškilmingam Sausio 13-osios minėjimui. Seimo prieigose daugėjo automobilių iš visos Lietuvos, rinkosi žmonės. Daug vilniečių, baigę darbą, ėjo Seimo link. Niekas jų ypatingai nekvietė ateiti nei į Lietuvai lemtingų įvykių vietą, nei į kitą dieną suplanuotus renginius. Buvo matyti, kad jie sausio 12-osios vakarą tiesiog nori pabūti prie Seimo. Ir neklydo. Atrodo, rado tai, ko ieškojo. Išvydo nepakartojamą reginį. Prie Seimo degė laužai, kai kas, lygiai kaip prieš 18 metų, dalijo karštą arbatą ir sumuštinius, dainavo, plevėsavo iš namų atsineštos vėliavos. Kiti nuošaly atsiklaupę tyliai meldėsi. Ne tik man, bet turbūt daugeliui ten esančiųjų pasirodė, kad Naujųjų metų naktį lazerių šviesa Katedros aikštėje vis dėlto buvusi gana blanki, palyginti su laužų liepsna prie Seimo. Ji šildė lygiai kaip 1991-ųjų žiemą. Taigi 2009 metų pradžioje Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, susitiko tarsi dvi skirtingos Lietuvos.

 Ekonominė krizė gali būti naudinga

 Politikai visame pasaulyje paprastai stengiasi maksimaliai pasinaudoti krizės laikotarpiu, kad įgyvendintų sunkiausias reformas, kurios, galima sakyti, neįmanomos, kai visuomenės gyvenimas sotus ir ramus. Radikalios reformos visada yra nepopuliarios, todėl paprastai vengiama jas įgyvendinti. Žinoma, kad visuomet tokių reformų pirmųjų žymių teigiamų rezultatų sulauks jau kitos kadencijos parlamentas ar nauja vyriausybė.

Naujoji Lietuvos vyriausybė paskelbė gelbėjimosi nuo ekonominės krizės planą. Jame, atrodo, nemažai ryžto reformuoti valstybės valdymą, stabilizuoti finansinę sistemą. Ar numatytos priemonės bus veiksmingos, ekonomistai jau seniai ginčijasi. Ir turbūt dar ilgai ginčysis. Tačiau Lietuvoje, atrodo, vis didėja poreikis ne tik reformuoti ekonomiką, bankų sistemą ar valstybės administravimą, bet taip pat bandyti giliau pažvelgti į lietuvių dvasinę būklę, stiprinti bendruomeniškumą, kovą su įvairiomis patologijomis. Pati Vyriausybė ir Seimas to nepadarys. Bet jų remiami tai gali padaryti neformalūs piliečių judėjimai, visuomeniniais pagrindais kuriamos organizacijos, skatinančios dvasiškai atsinaujinti, siekiančios grąžinti į viešąjį gyvenimą padorų elgesį, sąžiningumą, bendruomeniškumo jausmą, naikinti korupciją. Tam reikia ir charizmatiškų asmenybių, kurios aplink save suburtų kitus ir neleistų užgesti diskusijai, kad tiek politikoje, administracijoje, tiek visuomeniniame gyvenime galima įvesti naujas elgesio normas (kurios po kiek laiko taptų daugumai piliečių standartinėmis).

 Vaikai mokosi ne iš tėvų žodžių, bet iš jų gyvenimo

 Sausio 13-osios proga Seime surengtame iškilmingame posėdyje Monsinjoras Gintaras Grušas nusakė, kaip šiuo metu dažnas lietuvis supranta laisvę. „Žmogus nori būti pats sau Dievas, pats sau norma ir visa ko šaltinis”, – kalbėjo kunigas. Pasak jo, žmogus dažnai nepastebi, kada ta laisvė, kurios jis taip troško, nejučiomis dingsta. O dingsta todėl, kad jis dėl patogaus gyvenimo neišdrįsta pasipriešinti, kai mato aplink save blogus dalykus. Tai susiję su visomis žmogaus gyvenimo sritimis. Tai tampa norma, kuri bėgant laikui jau niekam pradeda nebetrukdyti ir pavergia net patį sąžiningiausią žmogų. „Mums reikia reformos, atsinaujinimo ne tik finansų srityje. (...) Šv. Pranciškus tyliai ir ramiai pradėjo Bažnyčios atnaujinimą nereikalaudamas, kad pirmiausia atsinaujintų visi kiti. Anomis sausio dienomis Seimo nariai dirbo savo vietose nieko nereikalaudami, o tauta pati apsupo parlamentą ir saugojo savo valdžią”, – iškalbingai ir paprastai aiškino Monsinjoras Gintaras Grušas.

Šiuose žodžiuose tikrai daug prasmės. Prieš 18 metų Lietuvoje įsižiebęs dvasinis pakilimas leido ištverti ekonominę blokadą, nepriteklius, sausio 13 d. sovietų agresiją. Matyt, buvęs didelis tarpusavio pasitikėjimas, esminių vertybių suvokimas. Mažai kam tuomet kilo noras galvoti apie laikinus dalykus. Visa ekonominė sistema, bankai, įmonės juk gali žlugti beveik per vieną dieną, tačiau išugdytas sąmoningumas, tikėjimas vertybių sistema išliks. Jų pagrindu augs naujoji karta. Ir tai turbūt būtų didžiausia investicija ateičiai.

Sunku prognozuoti, ar šis ekonominis sunkmetis Lietuvoje paskatins daugiau pamąstyti apie lietuvių dvasinę būklę. Būtų gražu, kad toks išvidinis judėjimas gimtų (atsirastų naujų iniciatyvų), kad apimtų kuo daugiau piliečių, prasibrautų į viešumą ir ypač jaunimo būtų laikomas šiuolaikišku ir madingu. Būtų gerai, kad jis susilauktų naujosios valdžios labai konkrečios paramos. Juk šiuo metu paremti tokį naują „Sąjūdį“, palyginti su nepopuliarių reformų įgyvendinimu, žymiai lengviau ir pigiau. Tada ir būtinas reformas ištverti būtų lengviau. Kitos tokios progos gali greit nebūti.

Tačiau ši problema, atrodo, būdinga ne tik Lietuvai, bet visam (kurį mes civilizuotu vadiname) pasauliui.

Petras MAKSIMAVIČIUS