Punsko valsčiaus viešoji biblioteka

Punsko valsčiaus viešoji biblioteka pradėjo veikti 1956 metais. Jai perduota apie 2 tūkstančius knygų iš viešosios bibliotekos Krasnave, kuri dėl finansinių problemų buvo panaikinta. Vietinė valdžia bibliotekai rado vietą privačiame name, pas Itatas. Ten ji ir pradėjo veikti. Pirmosios bibliotekos darbuotojos buvo M. Itataitė ir Z. Hoffner. Nuo 1958-ųjų (iš viso dvidešimt dvejus metus) čia darbavosi Eugenija Anuškevičienė. Paskui iki pensijos dirbo Onutė Valinčienė. Be išvardintųjų, Punsko valsčiaus viešojoje bibliotekoje dar dirbo: Julija Kalinauskienė, Janina Mackevičienė, Birutė Kliučinskaitė ir Danutė Judickaitė-Grimalauskienė. Nuo 1980 metų gegužės darbą bibliotekoje pradėjo Elena Sendaitė. Ji vadovauja bibliotekai ir šiuo metu.

Įkūrus viešąją biblioteką Punske, kasmet atsirasdavo ir jos skyrių aplinkiniuose kaimuose (Seivuose, Kreivėnuose, Bokšuose, Paliūnuose, Šlynakiemyje, Taurusiškėje, Žvikeliuose, Navinykuose ir kt.). Veikė du filialai: Smalėnuose ir Vidugiriuose. Šiandien skyrių nebelikę, ir veikia tik vienas filialas – Smalėnuose. (Šie duomenys paimti iš bibliotekoje sukauptų dokumentų.)

Bibliotekos vieta ne kartą keitėsi. Patogiausia buvo dabartiniame vaikų darželyje. Ten, galima sakyti, miestelio centras, tad žmonėms būdavo patogu užsukti knygą pasiskolinti. Dabar biblioteka įsikūrus Punsko mokyklų komplekso bendrabutyje.

Ir šiuo metu biblioteka gyvuoja neblogai. Jai kiekvienais metais nuperkama naujų knygų lietuvių ir lenkų kalbomis. Lėšų knygoms pirkti skiria Punsko valsčius, Kultūros ministerija Varšuvoje, Balstogės„Książnica“. Punsko lietuvių kultūros namai, su kuriais biblioteka sujungta nuo 1995 metų, kasmet padovanoja lietuviškų knygų. Jų dovanoja ir kiti „geri žmonės“.

Elena Sendaitė Punsko valsčiaus viešojoje bibliotekoje dirba jau dvidešimt septintus metus. Patekus į knygų akiratį išsipildė jos svajonė, nes ji nuo pat vaikystės labai mėgo knygas, daug skaitė. „Per darbo bibliotekoje metus sužinojau tokių įdomybių, apie kurias net nenumaniau mokydamasi mokykloje ar studijuodama, papildžiau savo žinias. Knyga – tai geriausias draugas. Ji negali žmogaus nei apvilti, nei apgauti. Gera knyga ir širdį nuramins, ir paguos. Skaitydami daug ko išmokstame, daug ką sužinome. Raginčiau žmones daugiau skaityti, nes juk per knygas galima perduoti tai, ko kiti gal nežino. Labai mėgstu dirbti, „bendrauti“ su knygomis, todėl darbo vietos keisti nenorėčiau“, – sako E. Sendaitė.

Ne veltui bibliotekos vedėja skatina žmones aktyviau skaityti. Mat šiuo metu į biblioteką užsuka tik apie keturis šimtus skaitytojų. Tarp jų daugiausia vaikų iki penkiolikos metų. Jie renkasi knygas, kuriose kuo daugiau iliustracijų, piešinių. Patarimų jiems nereikia – svarbiausia, kad knygelė spalvota. Jaunimas į biblioteką užsuka nebent pasiskolinti knygų privalomam skaitymui (jeigu neranda mokyklos bibliotekoje arba ten jų pritrūksta). Dažnai apsilanko ir studentai. Čia jie randa medžiagos referatams, knygų, reikalingų studijoms. Be abejo, skaito ir vyresni žmonės. Jie kartais paprašo pasiūlyti įdomią knygą. Ateina ir tokių, kurie žino, ką norėtų skaityti. „Žodžiu, kurie mėgsta skaityti, tie ir skaito, nes knyga padeda žmogui atsipalaiduoti, pamiršti blogus dalykus“, – pasakojo E. Sendaitė. Labiausiai mėgstami užsienio autoriai, tarp jų: Paulo Coelho, Braun Down, Danielle Steel, John Rowling, Nora Roberts ir kiti.

Bibliotekoje daugiausia knygų lenkų kalba: tai vertimai iš užsienio kalbų, aišku, literatūra, enciklopedijos, žodynai, žinynai. Gana mažai knygų lietuvių kalba – tik apie penkis tūkstančius. Punsko valsčiaus viešoji biblioteka sukaupusi nemažai knygų, almanachų apie Punsko-Seinų-Suvalkų kraštą – lietuvių ir lenkų kalbomis. Čia prieinami ir lietuviški žurnalai „Aušra“, „Aušrelė“, „Suvalkietis“, „Šaltinis“ bei 18 pavadinimų lenkiški žurnalai jaunimui, sveikatos, gyvenimo būdo temomis. Kad knygų bibliotekoje tikrai daug, liudija svorio neatlaikančios, lūžtančios lentynos, kurių skaičius kiekvienais metais auga, ir tai labai džiugina. E. Sendaitė apgailestavo dėl dviejų dalykų: kad bibliotekoje nėra kompiuterio, kuris labai palengvintų darbą ir juo galėtų naudotis lankytojai, bei dėl nerūpestingų skaitytojų, kurie pasiskolintas knygas kartais labai apnaikina arba išvis jų negrąžina.

2008-ieji Lietuvoje buvo paskelbti „Skaitymo metais“. Šia proga suorganizuota nemažai renginių, raginant skaityti knygas. Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotoja Onutė džiaugėsi, kad 2008-aisiais skaitytojų nežymiai padaugėjo. „Tai jau geras ženklas. Bet kažin ar žmonės ateina į bibliotekas savo noru, ar dėl finansinės krizės pabrangę laikraščiai bei knygos juos verčia?“ – sakė bibliotekininkė.

„Iš visų žmogaus kūrybos apraiškų labiausia stebina ir verta dėmesio – knyga. Knygose gyvos praėjusių laikų godos, girdėti aiškūs, įtaigūs balsai žmonių, kurių palaikų dulkės seniai išsisklaidė kaip sapnas. Visa, ką žmonija sukūrė, apmąstė, pasiekė – tarsi burtų išsaugota – knygų puslapiuose.“ (T. Karlailis) Ir iš tikrųjų. Pačios vertingiausios žinios – knygų puslapiuose. Tai kas, kad šiandien turime ir kompiuterius, ir internetą, kur kiekviena informacija lengvai prieinama ir surandama. Jie neatstoja tikros, iš pirmojo šaltinio gautos informacijos, sužinotos įdomybės. Be to, techniką valdo žmonės, kurie nėra neklystantys. Knygų pasenę, pageltę puslapiai byloja, kad jos nuo senų senovės žmonėms buvo labai vertingos ir reikalingos, kad be jų nebuvo įmanoma siekti mokslo viršūnių, gilinti žinių. Tik amžiams slenkant troškimas skaityti knygas blėsta. Ar dėl mokslo pasiekimų, ar pačių žmonių nenoro?

Birutė BAGUCKAITĖ

"Aušra"  nr.2