Lietuvių tautos sąmoningumas augo spaudos draudimo laikotarpiu. Jį brandino knygnešių ir daraktorių sąjūdis, dr. Jonas Basanavičius ir jo redaguojama „Aušra“, Vincas Kudirka ir kt.

Užmirštos istorijos pėdsakais

Š. m. 3, 4 ir 5 „Aušros“ numeriuose rašiau apie 1918-ųjų lapkričio 15 dienos įvykius, kai Punsko bažnyčios aikštėje surengtame mitinge 49 Punsko parapijos kaimai per savo seniūnus įsteigė lietuvišką valsčių Lietuvos sudėtyje, išrinko pirmąjį viršaitį, įkūrė lietuvišką policiją. Įsidėmėtina, kad mitinge, kuris vyko keletą dienų po to, kai Lenkija paskelbė nepriklausomybę, dalyvavo daug Punsko krašto gyventojų. Tautiškai susipratusių lietuvių čia buvo nemažai. Nuo 1917 m. lapkričio veikė per 30 Lietuvių krikščionių demokratų (KrD) partijos kuopelių (Punsko parapijoje, kur gyveno per 7000 žmonių, įsisteigė jų per 30), kurioms priklausė 1800-2000 narių.

Punsko valsčiaus įstaiga įsikurdino kun. S. Norkaus statytame mūriniame name, prie kurio buvo pakabinta Vytis ir trispalvė. Šį namą kun. Simonas Norkus pastatė parapijos nesveikiems ir seniems, neturintiems pragyvenimo šaltinio žmonėms. Bandė įregistruoti prieglaudą, bet 1906 m. caro valdžia nesutiko, nes pagal galiojančius įstatymus Bažnyčia negalėjo užsiimti labdara. Caro valdžia grasino kunigui bausmėmis, jei šis nesiliausiąs veikti. Kun. S. Norkus prieglaudą galėjo skirti cariniam Punsko valsčiui, bet bijodamas, kad ji pateks į negeras rankas, perduoti jos neskubėjo. Šiame name daug metų gyveno knygų platintojas Povilas Kupstas.

Nors visi parapijos kaimai pasisakė už Punsko valsčių, valsčiaus ribos nebuvo nustatytos. Viršaitis Petras Pacenka sumaniai tvarkė valsčiaus reikalus, surašinėjo karo nuostolius, planavo parceliuoti dvarponių ūkius, ragino žmones stoti į Šaulių sąjungą ir Lietuvos savanorius, rinko mokesčius jaunai Lietuvos valstybei. Punskiečių pasisakymas už Lietuvą nepatiko lenkų dvarininkams. Jie, norėdami užvaldyti lietuvių gyvenamus kraštus, ėmėsi represijų prieš veiklesnius lietuvius. Lietuvių inteligentai, prigrasinti lenkų partizanų sušaudymu, 1919 m. rugpjūčio pradžioje pasitraukė į Lietuvą. Demarkacijos liniją perėjo ir Punsko valsčiaus administracija. Ji įsikūrė Radiškės geležinkelio stoties pastate. (Po 3 metų Petro Pacenkos rūpesčiu įstaigai buvo pastatytas namas Sangrūdoje. Punsko valsčius su centru Sangrūdoje išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo.)

1919 metų rugpjūčio vidury, kai Lietuvos kariuomenė atsiėmė Punską, bažnyčios aikštėje vykusiame mitinge iš mūrinio namo priebučio kalbėjo Lietuvos Vyriausybės Ministrų kabineto pirmininkas Mykolas Šleževičius.

1920 m. rudenį Lozanos sutartimi nustatyta 8 km pločio neutrali zona (į ją pateko tankiai lietuvių apgyventas Punsko ir Seinų kraštas) egzistavo iki 1923 m. kovo. Šioje juostoje nei Lietuva, nei Lenkija neturėjo teisės kištis į gyventojų reikalus, rinkti mokesčių ir kt. Lenkų valdžia to nepaisė: policija reikalavo iš gyventojų mokesčių, jaunimą ėmė į savo kariuomenę. Punske buvo areštuoti 28 kaimų seniūnai bei Punsko parapijos klebonas dekanas kun. Motiejus Simonaitis.

Kun. Simonas Narkevičius-Norkus

Buvo neeilinis ir nepaprastas žmogus. Dalyvavo 1863 m. sukilime, rašė eilėraščius ir prozos kūrinėlius, artimai bendravo su J. Basanavičiumi, buvo vienas iš svarbiausių „Aušros“ korespondentų. Spaudos draudimo laikais organizavo daraktorių ir knygnešių veiklą. Baigė statyti kun. K. Jonkaičio pradėtą bažnyčią, sutvarkė šventovės vidų, pastatė altorius, aptvėrė šventorių, šventyklą apsodino medžiais. Trakiškėse, prie pat Punsko, nupirko 6 margus žemės ir įsteigė naujas kapines, kur pastatė gražią mūrinę koplyčią. Prie bažnyčios pastatė vikariatą, „špitolę“, mūrinį namą.

Punsko klebonas dekanas kun. Motiejus Simonaitis

Kun. Motiejus Simonaitis buvo Lietuvių konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą, organizacinio komiteto narys, aktyviai dalyvavo konferencijos darbuose. Punske įkūrė „Žiburio“ draugijos, kuriai ilgus metus pirmininkavo, filialą, steigė lietuviškas mokyklas, knygynus, vakarinius kursus suaugusiems, rengė paskaitas, kaimiečius mokė ūkininkauti, organizavo prekybos kursus, vartotojų bendrovę „Dzūkas“, Blaivybės draugiją ir kt. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, įrengė Punsko bažnyčiai ąžuolinį gotikinio stiliaus altorių.

Vaitakiemio seniūnas Kazimieras Mielkus

Vilniaus lietuvių konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, dalyvis, aktyvus Šaulių organizacijos narys, Lietuvių veikimo centro, Vilniaus laikinojo lietuvių komiteto veikėjas, vienas iš lietuviško Punsko valsčiaus steigėjų. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, organizavo kaimuose susirinkimus, ragino jaunuolius stoti į Lietuvos savanorius ir Lietuvos šaulių organizaciją. Buvo akylai lenkų valdžios sekamas ir provokuojamas. 1927 m. lenkų areštuotas ir apkaltintas valstybės išdavyste. 1930 m. priverstas pasitraukti į Lietuvą.

Petras Pacenka

Keletą metų dirbo „Žiburio“ knygyne, kur įrišinėjo knygas, vėliau „Dzūko“ bendrovėje buhalteriu. Buvo aktyvus Blaivybės draugijos narys, ilgametis Punsko skyriaus pirmininkas. Dalyvavo blaivininkų suvažiavimuose Kaune, rengė susirinkimus, sakė aistringas kalbas, ragino jaunimą negerti, mokė patriotizmo, meilės gimtajai kalbai, tėvynei. Vienas iš lietuviško Punsko valsčiaus steigėjų. Organizavo kaimiečius, ragino jaunuolius stoti į Lietuvos savanorius ir Lietuvos šaulių organizaciją. Pasitraukęs į Lietuvą, P. Pacenka viršaičio pareigas Sangrūdoje ėjo trejus metus. Ištikimai gynė žmonių reikalus, rašė peticijas Lietuvos valdžiai, kad nepaliktų Punsko krašto.

Sigitas BIRGELIS

►Apie 1919 m. įvykius skaitykite
►Nuotraukų galerija