„Gyvenkite Evangelija”
Kard. Audrio J. Bačkio homilija Seinų krašto lietuviams

Brangūs Broliai ir Seserys,

džiaugiuosi galėdamas švęsti Eucharistiją su Seinų ir Žagarių bažnyčios tikinčiųjų bendruomene. Šiandien visuotinė Bažnyčia mini Laterano bazilikos šventę. Tai pirmoji bazilika, iškilusi po ilgo krikščionių persekiojimo. Ją Romoje pastatė atsivertęs imperatorius Konstantinas. Ši šventovė yra brangi visiems krikščionims, nes būtent čia pirmą kartą tikintys Kristų galėjo laisvai garbinti savo Išganytoją.

Kas istorijos bėgyje patyrė tikėjimo laisvės suvaržymų, gerai supranta, kokia svarbi kiekvienam žmogui galimybė laisvai, asmeniškai ir viešai išpažinti savąjį tikėjimą, gyventi pagal savo įsitikinimus, švęsti Eucharistiją, laikyti pamaldas išlaikant savo tradiciją, tėvų papročius ir kalbą. Dievo garbei pastatytos šventovės mums byloja apie Dievo artumą žmogui. Tai ženklas, pasak šv. Jono, kad Dievas išskleidė palapinę tarp mūsų, nuolat pasilikdamas su mumis (plg. Jn 1, 14).

Šios dienos evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus brangino Jeruzalės šventovę. Jis buvo kupinas pagarbos Dievo namams, troško, kad juose būtų nuoširdžiai garbinamas Dievas, kad žmonės ateitų į šventovę susitikti su Viešpačiu. Jėzaus pasipiktinimas prekiautojais, kurie peržengė šventovės slenkstį, mums iškalbingai byloja – jokiu būdu negalime sumaišyti šių dviejų tikrovių: naudos siekimo ir Dievo garbinimo. Tai dvi skirtingos tikrovės, kurioms nėra vietos po vienu stogu. Kristaus posakis: Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo, Dievui (Mt 22, 21), – mums nurodo aiškią ribą tarp sekuliaraus pasaulio ir dievogarbos.

Deja, šiandien ši riba yra smarkiai nusitrynusi. Todėl evangelija mums dar kartą primena, kad Dievas ir Jo šventovė neturi virsti žemiškų poreikių ir lūkesčių tenkinimo vieta. Ji yra šventa Dievo ir žmogaus susitikimo vieta. Vieta, kurioje Dievas mums save apreiškia ir atskleidžia mūsų pačių tapatumą ir misiją.

Gerai žinau, kokia brangi jums istorinė Seinų bazilika ir prie jos prisiglaudusi buvusi Seinų vyskupijos kunigų seminarija, kuri paruošė daug garbingų kunigų. Kaip neprisiminti vyskupo Antano Baranausko, kuris penkerius metus buvo Seinų vyskupijos Ganytojas ir kurio mirties 106-ąsias metines netrukus minėsime.

Kiekviena šventovė – ar garbinga bazilika, ar kukli kaimo bažnytėlė – yra šventa vieta, kurioje susiburia tikinčiųjų bendruomenė, gyvoji Dievo šventovė. Kaip rašo ap. Paulius: Jūs esate Dievo statyba... Dievo šventovė, ir toji šventovė tai jūs (1 Kor 3, 2; 17). Šios gyvosios Dievo šventovės kertinis akmuo yra Jėzus Kristus.

Mes visi esame gyvieji akmenys, kuriuos šv. Petras ragina: statydinkitės į dvasinius namus (1 Pt 2, 5). Kaip svarbu įsiklausyti į šiuos apaštalo žodžius mums, žmonėms, nes tarp mūsų labai išplitęs individualizmas, kuris nuvertina bendruomenę, net ir šeimos bendruomenę, iškeldamas asmeninius norus ir patogumą aukščiau bendrojo gėrio.

Esame kviečiami kurti gyvąją tikinčiųjų bendruomenę. Visų pirma ji yra tikėjimo bendruomenė, kurioje skelbiamas Dievo Žodis; maldos bendruomenė, kur pirmųjų krikščionių pavyzdžiu susirenkame laužyti duoną; ir pagaliau – meilės bendruomenė. Iš mūsų tarpusavio meilės pasaulis pažins, kad esame – ir ar esame – Kristaus mokiniai. Evangelija mums skelbia meilę kaip vienovės su Viešpačiu ir vienijimosi tarpusavyje laidą.

Būdami skirtingi žmonės, visi esame vieno mistinio Kristaus kūno nariai. Kiekvienas mūsų ateiname į šį pasaulį savo šeimoje, savo tautinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kuri tampa mūsų savastimi, ugdo mūsų tapatumą. Tačiau tai, kas mus skiria, Bažnyčios Kūne tampa didžiu turtu, didžios vienovės šaltiniu. Visų Bažnyčios narių įvairovė ir savitumas, skirtingos mums suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos Kristaus Kūną padaro gražų, turtingą ir visuotinį. Visi skirtingumai sudaro vieną kūną, kaip sako ap. Paulius Laiške Efeziečiams (4, 4–6).

Įsidėmėkime tautų apaštalo Pauliaus žodžius: raginu Jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.

Štai kokia yra mūsų gyvenimo programa ir uždavinys. Mes, įvairių tautų, kalbų, papročių ir kultūrų tikintieji, visi drauge esame vieno Tėvo vaikai, broliai ir seserys Kristuje. Išsaugodami savo tautinį ir kultūrinį tapatumą, turime mokėti drauge gyventi ir garbinti mūsų Viešpatį, kuriam nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3, 28).

Esu čia, brangūs tautiečiai, kad padrąsinčiau jus ir paskatinčiau: visų pirma ieškokite Dievo, stenkitės išgirsti Jo balsą. Gyvenkite Evangelija, puoselėkite ir saugokite savo šeimas, ugdykite vaikus ir įdiekite jiems pamatines krikščioniškas vertybes. Visa tai padės jums išlaikyti savo religinį ir tautinį tapatumą, o drauge pagelbės su lygiomis pareigomis bei teisėmis įsitraukti į Visuotinės Bažnyčios gyvenimą ir veikimą.

Šiuo keliu ėjo ne vienas garbingas mūsų tautos sūnus, palikdamas gilius pėdsakus Bažnyčios ir Valstybės gyvenime. Šiuo keliu raginu eiti ir jus, kad visi drauge galėtume švęsti džiaugsmo puotą pas amžinybės Viešpatį.