Užsienio lietuvių reikalai Lietuvos politinių partijų programose (Apžvalga)

Lietuvoje spalio 12 d. vyks eiliniai Seimo rinkimai. Kaip prieš kiekvienus rinkimus pagausėjo pasiūlymų, kaip reformuoti šalies valdymą, tobulinti mokesčių sistemą, vykdyti švietimo ir sveikatos apsaugos reformas ir pan.

Šie rinkimai, atrodo, skirsis nuo ankstesnių. Lietuva jau pasiekusi kelis esminius valstybingumo įtvirtinimo elementus – jau yra Europos Sąjungos ir NATO narė. Tačiau vis dar lieka nesutvarkyta daug kitų valstybei svarbių sričių. Tai visų pirma energetinis saugumas, pozicijos ES struktūrose stiprinimas, vykstant ekonomikos nuosmukiui pasaulinėse rinkose, ekonominis stabilumas. Ne kiek mažiau svarbus išlieka reformų švietimo ir sveikatos apsaugos srityse įgyvendinimas ir kt.

Paskaičius politinių partijų programas į akis krenta dar viena sritis, šalia energetinio saugumo užtikrinimo, priskiriama vienai didžiausių problemų, su kuriomis susiduria šiandieninė Lietuva. Tai lietuvių emigracija į užsienį. Šis procesas veikia, galima sakyti, visas valstybės gyvenimo sritis, t. y. mokesčių surinkimą, darbo rinką, švietimo sistemą, verslo plėtrą, būsto kainas, didina svetimšalių imigraciją į Lietuvą. Atrodo, kad ligi šiol nepavyko sukurti aiškios ir efektyvios šių procesų valdymo sistemos. Ją gana sudėtinga sukurti, kadangi emigracija – tai nuolat kintantis procesas. Be to, kaip ne vienas politologas pripažįsta, piliečių išvykimas į užsienį iš esmės nėra blogas dalykas. Neigiamos tokio proceso pasekmės atsiranda tada, kai valstybė praranda ryšį su šiais piliečiais arba pastarieji nusivilia savo kilmės valstybe. Vadinasi, ne visuomet reikia dėti pastangas vien stabdyti emigraciją. Visų pirma reikia stengtis, kad niekada nenutrūktų valstybės ir piliečio ryšys.

Analizuojant emigracijos klausimą reikėtų pasižiūrėti kiek plačiau – tai ne tik naujieji emigrantai, tačiau taip pat senas veiklos tradicijas turinčios lietuvių bendruomenės JAV, Kanadoje, Vokietijoje... Užsienyje gyvenantys lietuviai – tai taip pat Lietuvos etninėse žemėse gyvenantys tautiečiai. Visos partijos pripažįsta, kad didelė emigracija tapo rimta problema valstybei ir būtina ieškoti būdų, kaip šiuos procesus valdyti. Tačiau tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų ir centro sąjunga (LCS) bei Liberalų sąjūdis (LS) savo programose skiria kiek daugiau dėmesio santykių su lietuvių bendruomenėmis nustatymui. TS-LKD savo programoje bando prognozuoti ir įvardinti galimas grėsmes, kylančias dėl emigracijos ir imigracijos procesų. Tai labai svarbu, kadangi iki šiol Lietuvoje nėra atliktų išsamių tyrimų šiuo klausimu. Todėl galima daryti prielaidą, kad į šiuos procesus bus pasižiūrėta atidžiau, jie bus išsamiai išanalizuoti, aiškiai įvardintos grėsmės bei surasti būdai, kaip šiuos procesus efektyviai valdyti. Kitas esminis dalykas, kuris įrašytas į programą, tai nuostatas, kad Lietuvos pilietybė negali būti atimama prieš piliečio valią. Tai kokybiškai naujas požiūris, kadangi kitų partijų programose deklaruojama spręsti tik dvigubos pilietybės klausimą (pvz., LS), kai net PLB (Pasaulio Lietuvių Bendruomenė) nepritaria neribotam dvigubos pilietybės įteisinimui. Tačiau TS-LKD programoje randame ir daug vieni kitiems prieštaraujančių teiginių. Vienur siūloma kurti “globalią Lietuvą”, kitoje vietoje – išeiviai raginami “nenatūralizuotis kitose šalyse ir grįžti į Lietuvą”. Labai abejotina galime pavadinti “Lietuvio paso” suteikimo užsienio lietuviams idėją. Panašus projektas jau įgyvendinamas Lenkijoje ir, atrodo, jis nesusilaukė didesnio susidomėjimo. Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas R. Ozolas linkęs manyti, kad “Lenkų kortos” įvedimas – tai tik laikinas sprendimas, būdas sužinoti Lenkijos vyriausybei, kiek už šalies ribų (ypač Rytuose) gyvena potencialių Lenkijos piliečių.

LS savo programoje kalba apie “pakankamą projektinį finansavimą lietuvių bendruomenių kultūrinėms iniciatyvoms“, TS-LKD apie specialistų siuntimą dirbti lietuvių bendruomenių mokyklėlėse, LCS apie “aiškių santykių su išeivijos bendruomenėmis nustatymą, lietuvių bendruomenių integraciją į valstybės gyvenimą”. Ta parama dažnai yra reikalinga, tačiau neįmanoma “pakankamai” finansuoti ir visur nusiųsti specialistų, kurie išmanys lietuvių bendruomenės veiklos specifiką geriau negu tos bendruomenės atstovai. Valstybė negali stengtis perimti tos veiklos, kuri jau vykdoma bendruomenėse. Ji turi būti suinteresuota bendruomenių organizacinės struktūros ir jų savarankiškumo stiprinimu bei vengti daryti jas priklausomas vien nuo Lietuvos paramos.

Atrodytų, kad pats pigiausias ir lengviausias būdas “išsaugoti” į užsienį išvykusius piliečius būtų ilgai trunkančių procedūrų, susijusių su pasų keitimais, santuokų, gimimų apskaita Lietuvoje, kitų dokumentų išdavimais, naikinimas. Apie tai partijų programose nekalbama. Pastaruoju metu šią sistemą jau pradėta tobulinti, tačiau įvairių dokumentų tvarkymo procedūros vis dar trunka ilgai.

LCS programoje akcentuojama bendradarbiavimo su lietuvių bendruomenėmis užsienyje svarba. Mat užsienyje gyvena ne tik ekonominiai emigrantai. Šiuo metu Lietuvių bendruomenės oficialiai registruotos jau 40-yje šalių. Jas vienija PLB, turinti dešimtmečiais kauptą patirtį, aiškią organizacinę struktūrą, kultūros, švietimo centrus ir kt. Partijų programose nėra pasiūlymų siekti bendros su užsienyje gyvenančiais lietuviais strategijos sukūrimo, pasitelkti juos bendram darbui, pasinaudoti sukaupta patirtimi, ryšiais. Trūksta pasiūlymų, kaip užsienyje gyvenančių lietuvių patirtį, organizacinę struktūrą ir ryšius panaudoti Lietuvos interesų stiprinimui pasaulyje.

Visos koncepcijos susijusios su lietuvių “grąžinimu” iš užsienio. Tačiau “grįžimas” priklauso nuo daugelio aplinkybių ir trumpalaikėje perspektyvoje sunkiai prognozuojamas. Programose pasigendama požiūrio, kad “grįžimas” nebūtinai turi būti „fizinis“. Jis gali vykti per mokslą, bendrus projektus, investicijas, kultūrinius ryšius. Kur ir kaip turi “sugrįžti” Lietuvos etninėse žemėse gyvenantys lietuviai?

Visos partijos pripažįsta, kad už Lietuvos ribų gyvena beveik trečdalis tautiečių, tačiau tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (matyt, savo programinių tikslų vedama) siūlo įsteigti atskirą instituciją – Išeivijos departamentą. Kitos partijos savo programose net nemini, ar išrinkus naują Seimą bus tęsiamas, pavyzdžiui, Seimo ir PLB komisijos darbas.

Petras Maksimavičius, "Aušra" 18 nr.