Kada Punskas bus Punskas

(Apie dvikalbius vietovių pavadinimus)

 

Rugsėjo 12 d. lenkų dienraštis „Gazeta Wyborcza” paviešino informaciją, kad Opolės vaivadijos Radlovo (Radłów) valsčiuje atidengti dvikalbiai (lenkiški-vokiški) vietovių pavadinimai. Trumpo straipsnio autorė Joana Pšon (Joanna Pszon), aprašydama valsčiaus viršaičio nuogąstavimus dėl galimų lenkų nacionalistų ir tautininkų antplūdžio, tendencingai pateikė kelis vietos gyventojų, nepritariančių dvikalbėms lentoms, pasisakymus, įvėlė nemažai klaidų ir netikslumų. Lenkijos viešojo gyventojų surašymo duomenimis, per 28 proc. šio valsčiaus žmonių pasisakė esą vokiečių tautybės, o per 80 proc. žmonių vadina save Silezijos gyventojais, tapatindamiesi su prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvusia Vokietija.

Su Radlovo valsčiaus viršaičiu Vlodzimiežu Kieratu (Włodzimierz Kierat) kalbuosi telefonu spalio 9 dieną. Jis mielai sutinka pasidalyti informacija su „Aušros“ skaitytojais.

– Didelių incidentų, susijusių su dvikalbiais vietovių pavadinimais, nebuvo, – tikina jis. – Pasitaikė keli chuliganizmo atvejai, kelios dvikalbės lentos buvo sunaikintos, užtepliotos įvairiomis spalvomis. Mes to neviešinom. Stengėmės patys privesti jas prie pirminės būklės. Nepranešėme apie tai nei policijai, nei prokuratūrai.

Radlovo valsčiaus viršaitis sako esąs lenkų tautybės, bet gerai supranta vokiečių tautinės mažumos problemas. Jam nekilo abejonių dėl dvikalbių vietovių pavadinimų reikalingumo. 2005 m., kai įsigaliojo tautinių mažumų įstatymas, Radlovo valsčiaus taryba ėmėsi veiksmų įteisinti valsčiuje dvikalbystę: konsultavosi su visuomene, priėmė atitinkamas nuotarmes. Radlovo valsčius buvo vienas iš pirmųjų Lenkijoje, kurie prisiregistravo valsčių, norinčių įvesti dvikalbius vietovių pavadinimus, registre. Valsčius pageidavo, kad visose 12 jo vietovių būtų dvikalbiai kaimų ir miestelių pavadinimai.

Po trejų metų pastangų, 2008-ųjų rugsėjo 12 dieną Radlovo valsčiaus viršaitis Vlodzimiež Kierat, jaunimui giedant Europos Sąjungos himną, perkirpo juostą, iškilmingai atidengdamas pirmą Lenkijoje dvikalbį (Radłów/Radlau) vietovės pavadinimą. Iškilmėms skirtoje konferencijoje dalyvavo nemažai garbingų svečių iš Lenkijos ir Vokietijos. Gausiai atvyko lenkų ir vokiečių žiniasklaidos atstovai.

Tikrai nesitikėjau, gerbiamas Skaitytojau, kad vokiečiai (dėl akivaizdaus lenkų priešiškumo vokiečių tautinei mažumai, dėl įvairių su vokiečiais susijusių fobijų) gana greitai įteisins dvikalbius vietovių pavadinimus, kad jie bus valsčių, kur įvesta dvikalbystė, avangarde. Radlovo valsčiaus gyventojus ir vokiečių tautinę mažumą Lenkijoje noriu ta proga nuoširdžiai pasveikinti. Ne taip svarbu, kad vokiečiai, o ne, pavyzdžiui, lietuviai pirmieji turi dvikalbes lentas. Ne apie žiurkių lenktynes, o apie pastangas išsaugoti kultūrinį ir tautinį tapatumą kalbame. Šiaip ar taip, norėtųsi, kad ir Punsko valsčiaus gyventojai (viešojo surašymo duomenimis, 3312, t. y. 74,4 proc., jų pasisakė esą lietuviai) naudotųsi Lenkijos tautinių mažumų įstatymo suteiktomis galimybėmis.

2005 m. rudenį „Aušros“ puslapiuose pakalbintas Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas tikino, kad 2006 metais, „jei viskas gerai klostysis, jei bus papildomų lėšų, kai kuriuose mūsų kaimuose po konsultacijų su gyventojais bus įvesti dvikalbiai užrašai“. Lietuviški ir lenkiški vienoje lentoje, kad nebūtų naikinamos lentos su lietuvišku užrašu. Antai prie kelio įvažiuojant į Punską stulpas su medyje išdrožtu užrašu „Punskas“ neišstovėdavęs ilgiau kaip vieną dieną. Pirmiausia, anot viršaičio, dvikalbiai užrašai bus kaimuose, o tik po to Punske. Viršaitis tada tikėjęs, kad 2006 metų pabaigoje dauguma mūsų kaimų dvikalbius užrašus turės!

Praėjus trejiems metams Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas prisipažįsta buvęs per didelis optimistas.

– Nesakyčiau, kad susidūrėme su rimtomis problemomis, – teisinasi valsčiaus viršaitis, – tik viskas labai užsitęsė. Raštai ir dokumentai, susiję su dvikalbiais vietovių pavadinimais, buvo siunčiami į Lenkijos vidaus reikalų ministeriją per vaivadijos įstaigą, todėl kiekvieno sprendimo reikėjo ilgai ir kantriai laukti.

Vytautas Liškauskas, pasitaręs su teisininkais, nusprendė atlikti konsultacijas visuose 33 Punsko valsčiaus kaimuose.

Per konsultacijas kaimuose buvo diskutuojama, – pasakoja viršaitis, – kaip tam tikra vietovė turėtų lietuviškai vadintis, pavyzdžiui: Užvidugirių Būda, Vidugirių Būda ar tiesiog Būda. Nors paskutinis pavadinimas yra seniausias, vietos gyventojams jo nepanorėjus pasirinkta Vidugirių Būdą.

Kai kas konsultacijas su visuomene kritikavo, atseit jos yra privalomos tik tuose valsčiuose, kur tautinės mažumos atstovų yra mažiau nei 20 proc. Šiaip ar taip, gerai, kad dar kartą buvo atsiklausta žmonių, kad dvikalbiai užrašai kabos tik tuose kaimuose, kurių gyventojai to pageidauja, nes kam žmones jėga daryti laimingus. Lai ir šį kartą būna taip, kaip gyventojai nori.

Iki 2007 metų sausio pabaigos konsultacijos su visuomene buvo baigtos. 30 iš 33 Punsko valsčiaus kaimų pareiškė norą turėti dvikalbius (lenkų-lietuvių) vietovių pavadinimus. Iš rikiuotės pasitraukę Senieji Bokšai. Aiškinta, kad į susirinkimą susirinko per mažai žmonių, kad galėtų spręsti apie tokį visiems svarbų dalyką. Viršaičio įsitikinimu, šis reikalas dar grįš. Prieš dvikalbius pavadinimus pasisakė Šaltėnų ir Smalėnų vietovių gyventojai.

Dėl lietuviškų vietovių pavadinimų konsultuotasi ir su Lietuvių kalbos komisija, kuri pateikė nemažai vertingų siūlymų ir pastabų. Ne kartą buvo susirinkę ir vietos lituanistai, kurie bandė spręsti sudėtingas lietuviškų vietovardžių rašybos taisykles.

Ir štai 2007 m. balandžio 12 d. Punsko valsčiaus taryba priima sprendimą siųsti prašymą Lenkijos vidaus reikalų ministerijai, kad ši įrašytų Punsko savivaldybę į valsčių, kurie nori įvesti dvikalbius vietovių pavadinimus, registrą. Siunčia dokumentus, konsultacijų su gyventojais protokolus, archyvinę medžiagą, liudijančią, kad praeityje šios vietovės lietuviškai rašomos buvo, kad jos neturi nieko bendro su nacistinės Vokietijos laikotarpiu. Daug archyvinės medžiagos buvo iš 1915-1920 metų. Ne visoms vietovėms rasta dokumentų, liudijančių, kaip jos iki 1933 m. buvo lietuviškai rašomos. Valsčiaus raštvedyba iki Pirmojo pasaulinio karo buvo atliekama rusiškai, po 1919 metų – lenkiškai. Ne visi dabartiniai Punsko valsčiaus kaimai priklausė tuometinei Punsko parapijai.

Nemažai rūpesčių sukėlė š. m. sausio 29 d. Lenkijos vidaus reikalų ministerijos raštas, kur prašoma paaiškinti, kodėl lietuviški vietovardžiai užrašomi be kirčio ženklų. Numanu, kad vieno ar kito Lenkijos departamento darbuotojai išmanyti lietuvių kalbos taisyklių neturi, tad ir punskiečių atsakymas turbūt buvęs jiems nei ilgas, nei sudėtingas ir, atrodo, jo pakako.

Š. m. balandį Vidaus reikalų ministerijai buvo nusiųsti papildomi dokumentai, paaiškinimai, Lietuvių kalbos komisijos išvados ir kt. Gegužės 20 d. Punsko valsčius buvo priregistruotas. Po to Ministerijos darbuotojai dar kartą viršaičio atsiklausė telefonu, ar jis norįs lentas keisti 2008 ar 2009 metais. Viršaitis patvirtino norą tai padaryti iki šių metų pabaigos. Daugiau žinių negauta. Punsko valsčiaus viršaitis įsitikinęs, kad Lenkijos vidaus reikalų ministerija ruošiasi lentų pakeitimui. Lenkijos biudžete 2008 m. šiam tikslui numatyta 200 000 zl.

Dvikalbiai vietovių pavadinimai nėra vienintelė su dvikalbyste susijusi problema. Nuo to laiko, kai 2007 metais Punsko valsčius buvo priregistruotas kaip vienas valsčių, kuriuose leidžiama dvikalbystė, nei vienas vietos gyventojas neatnešė, neatsiuntė rašto ar prašymo lietuvių kalba.

– Tai lengvai paaiškinamas reiškinys, – tikina Punsko valsčiaus viršaitis. – Pas mus daug reikalų tvarkoma žodžiu. Raštai, kurie reikalauja tolesnės eigos, kuriuos galima apskųsti, kuriems reikia papildomų dokumentų ar apskrities inspekcijų, veterinarijos tarnybos sprendimų ir kt., privalo būti rašomi lenkų kalba.

Visi, kurie manytų, jog Punsko valsčiuje nėra dokumentų lietuvių kalba, tik lenkų, klysta. Valsčius lietuviškai susirašinėja su Lietuvos savivaldybėmis ir įstaigomis, lietuviškai rašo bendradarbiavimo sutartis, projektus ir kt.

Numanu, kad jau nuo seniai Lenkijos lietuviai turėjo galimybę sulietuvinti savo vardą ir pavardę. Lenkijos tautinių mažumų įstatymas tik tai įtvirtino. Beje, per pastaruosius 4-5 metus Punske tik keliasdešimt gyventojų pasikeitė savo vardą ir pavardę. Anksčiau šiuos reikalus tvarkė Seinų apskrities viršininkas, o nuo 2005 metų gegužės – Punsko savivaldybė. Kaip teigia Punsko valsčiaus civilinės metrikacijos įstaigos vedėja Onutė Gavienienė, šiemet tai padarė tik keli žmonės. Įsimintina, kad už vardo ir pavardės pakeitimą reikia sumokėti 30 zl. Pinigų suma nedidelė, bet daug daugiau kainuoja įvairių dokumentų, kaip antai: vairuotojo teisių, automobilio techninio paso, draudimų, įvairių nuosavybės aktų, banko sąskaitų, pakeitimas. Šiaip ar taip, nepaisant išlaidų ir laiko, atlietuvinti (nekalbu apie sulietuvinimą) savo vardą ir pavardę verta! Apie tai turėtų pagalvoti šio krašto jaunimas, ypač jei ruošiasi studijuoti Lietuvoje. Blogai, kad atskiri dokumentai yra ne vienoje įstaigoje, tad, be pinigų, reikia dar daug laiko ir kantrybės.

Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, užklaustas, ar pasinaudodamas Tautinių mažumų įstatymo suteikta galimybe valsčiaus sesijų metu kalba lietuviškai (lenkams parūpinęs vertėjus), šypsodamasis paaiškina:

– Sesijose dalyvauja keli lenkai kaimų seniūnai ir vienas lenkas tarybos narys, todėl visuose posėdžiuose kalbama lenkiškai. Valsčiaus komisijų posėdžiuose, jei nedalyvauja lenkai, kalbama lietuviškai.

Nuoširdžiai tikiu, kad dvikalbių vietovardžių trejų metų laukti nereiks, kad iki šių metų pabaigos, o gal kitų pradžios šalia lenkiškų užrašų išvysime ir lietuviškus, gražiai skambančius, jotvingiškus, dzūkiškus...

 

Sigitas BIRGELIS