Gyvenimas nelepino

Punsko muzikos mokyklos pianino klasės mokytoją Genovaitę Bučinskienę, š. m. spalio 10 d. šventusią pedagoginio darbo 50-metį, kalbina Sigitas Birgelis.

 Sigitas Birgelis: Koks buvo Jūsų kelias į muzikos pasaulį?

 Genovaitė Bučinskienė: Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, 1945 m. vasarą grįžome su mamyte iš vokiečių lagerio į Lietuvą. Buvome taip nualintos, kad vengėme pasirodyti žmonėms. Mamytė pradėjo dirbti kraujo transfuzijos stotyje sanitare. Tai buvo nekvalifikuotas darbas. Patalpoje, į kurią vokiečių belaisviai buvo atvedami atiduoti kraują, stovėjo pianinas. Aš pradėjau prie jo suktis. Buvau maža, bet labai drąsi. Į vokiečius nekreipdavau dėmesio. Išmokau skambinti pianinu tuomet populiarią dainelę „Kaip gražu miške“.

Kraujo transfuzijos stotyje dirbo mamytės pažįstamas, kuris mokėjo groti. Jis mane supažindino su muzikos pagrindais, išmokė natų. Po kiek laiko mano grojimą pastebėjo vienas vokiečių kalinys. Vieną dieną nežinia iš kur atsinešė smuikelį ir paprašė manęs akompanuoti. Aš buvau labai patenkinta, kad galiu patalkinti suaugusiajam. Užsidirbau pirmąjį gyvenime honorarą: maišelį riešutų ir saują saldainių.

 Papasakokite apie savo mokslus.

 Pradėjau lankyti paprastą (ne muzikos) pradžios mokyklą. Antroje klasėje susirgo klasės draugė ir aš nuėjau jos aplankyti. Pamačiusi jos namuose pianiną, pradėjau juo skambinti. Tų namų šeimininkė, Kauno 10-metės muzikos mokyklos mokytoja, išgirdusi mane grojančią, susirūpino mano edukacija. Ilgai kalbino mamytę, kad leistų mane į Kauno muzikos mokyklą. Egzaminas nebuvęs sudėtingas. Drąsiai pagrojau kelis kūrinius ir, atrodo, komisijai patikau.

Kauno muzikos mokykloje mokiausi iki 9 klasės. Daug kas per tuos metus įvyko. Iš tremties grįžo tėvelis, vėliau jis mirė. Mamytė gavo sąnarių uždegimą, kuris buvo neišvengiamas. Ji dirbo pusrūsyje ant cementinių grindų, mirkydama rankas šaltame vandenyje.

Kadangi buvau pati su mama, reikėjo pasirūpinti jos ir savo ateitimi. Mokytoja, matydama mūsų sunkią padėtį, pasiūlė man pereiti į Juozo Gruodžio muzikos technikumą, nes ten duosią stipendiją, o jį baigus – technikumo baigimo diplomą. Po 10-metės muzikos mokyklos belieka tik stoti į konservatoriją.

Juozo Gruodžio technikume mokiausi trejus metus. Po to dirbau Šakių muzikos mokykloje ir neakivaizdiniu būdu studijavau Vilniaus muzikos konservatorijoje. Buvau labai patenkinta darbu. Gaudavau algą, galėjau nupirkti ir parvežti mamytei maisto ir kitų būtinų reikmenų. Ji vis mažiau vaikščiojo. Gydėsi sanatorijose ir gydyklose, bet veltui.

1961 m. grįžau dirbti į Kauną. Čia buvo vaikų muzikos mokykla ir muzikos technikumas.

 Kiek žinau, Jūsų gyvenimas nelepino.

 Eidama 11-uosius metus susirgau plaučių liga. Gydžiausi pusę metų. Vieniems metams reikėjo palikti mokyklą. Kai pasveikau, mama išsireikalavo iš valdžios butą Kauno centre. Tai buvo didelis butas gerame miesto rajone. Du kambariai priklausė sovietų kariams, viename glaudėsi žydų šeima, kitame – mergina iš Ukrainos, karo ligoninės laborantė. Tame „tarptautiniame“ kolektyviniame bute išgyvenome keliasdešimt metų. Ten užaugo visi mano vaikai. Ilgainiui buto kolektyvas mažėjo. Šeštajame dešimtmetyje žydų šeima išvyko į Izraelį ir jų kambarys atiteko mums. Po kiek laiko perėmėme ir ukrainietės kambarį. Du sovietų karių kambariai iki 1991 m. buvo nepajudinami. Patyrėme daug kartaus sovietinio režimo. Išėjus rusų armijai, butas neteko karinio statuso.

Paskutiniai sovietmečio metai buvę sunkūs. Dukros ruošėsi stoti į aukštąsias mokyklas, reikėjo lėšų (o jų trūko). Tada prasidėjo mano parduotos vasaros. Per atostogas įsidarbindavau pionierių stovyklose. Griebdavausi įvairių darbų. Trejus metus dirbau Prienų mokykloje. Susipažinau su Prienų choru. Mūsų draugystė užsimezgė ilgiems laikams.

 Papasakokite apie savo užsienio gastroles.

 Pirmą kartą pamačiau pasaulio besimokydama Juozo Gruodžio konservatorijoje. Gegužę nuvykau į Čekoslovakijoje organizuojamą Pragos pavasarį. Buvau tris savaites. Vėliau su Prienų choru koncertavome Moldavijoje ir Odesoje.

 Kokie keliai Jus atvedė į Punską?

 Besimokydama Kauno muzikos mokyklos 6 klasėje gavau laišką iš Punsko. Man rašė kažkoks punskietis berniukas. Laišką ir voką, kur buvo užrašytas atgalinis adresas, prisimenu iki šiandien. Tada pirmą kartą išgirdau apie šį miestelį. 1997 m. Juozo Gruodžio konservatorijoje pasirodė skelbimas, kad naujai atidaryta Punsko muzikos mokykla ieško mokytojų. Pagalvojau: „Kodėl ne? Gal Punske lengviau bus surišti galą su galu?“ Nusprendžiau rizikuoti. Atvykau į Punską ir pasilikau. Kitaip sakant, įkritau kaip musė į barščius ir tuose barščiuose maudausi.

 Kaip sekėsi dirbti Punske?

 Kai pirmą kartą grįžau namo, draugai ir pažįstami kamantinėjo: „Na, ir kaip ten?“ Aš jiems atsakydavau: „Patekau į kurortą. Bet kad nebūtų per daug nuobodu, susiradau šiokių tokių darbų“.

Viešuoju transportu sudėtinga buvo važinėti namo. Po poros metų nusprendžiau likimo vadeles paimti į savo rankas. Išlaikiau vairavimo egzaminą ir įsigijau ratus. Į namus dabar galėjau sugrįžti kiekvieną savaitgalį.

 Kuo skiriasi Punsko muzikos mokykla nuo panašių Lietuvoje?

 Punsko muzikos mokyklos padėtis kitokia nei Lietuvos mokyklų. Jos naudojasi daug platesnėmis galimybėmis, važinėja į užsienį, palaiko ryšius su daugeliu pasaulio šalių. Punsko muzikos mokykla tokių galimybių neturi. Žinoma, būna šiek tiek koncertinių išvykų Lenkijos ribose, mokytojai iš Lietuvos surengia vieną kitą išvyką į Lietuvą. Skiriasi mokymo programa ir repertuaras. Čia, Punske, jis perdėm lenkiškas. Pasinaudodama Lietuvoje sukaupta patirtimi, stengiuosi mokinius mokyti lietuvių muzikos. Bet tai saviveikla.

 Punske dirbate 11 metų. Ar būta įsimintinų akimirkų?

 Atminty liko nemalonios akimirkos.  Prieš kelerius metus Punsko muzikos mokykloje įsiliepsnojo konfliktas. Mokyklos vadovybė buvo nepatenkinta, kad mes, Lietuvos mokytojai, tarpusavy kalbamės lietuviškai. Konfliktas ilgainiui prigeso, bet nuoskauda liko iki šiai dienai. Pianino klasės mokytoja ponia Juškevičienė turėjo palikti Punską. Manęs taip pat laukė staigmena. Kai rudenį po atostogų grįžau į mokyklą, radau pasikeitusią padėtį. Iš 26 valandų per savaitę, kurias turėjau iki šiolei, mokyklos vadovybė paliko man 11. Per mažai, kad galėčiau dirbti visu etatu. Suvalkų muzikos mokyklos direktorius atsiprašinėjo, atseit įvykęs nesusipratimas, žadėjo po Naujųjų metų „klaidą“ atitaisyti. Žodžio netesėjo. Beliko darbo ieškoti Olecko muzikos mokykloje. Dvi dienas dirbdavau Punske, dvi Olecke, už ką mokyklos direktorei esu dėkinga.

Šiais mokslo metais padėtis pasikeitė tik tiek, kad važinėju dirbti į Suvalkų muzikos mokyklą. Paradoksalu – aš važinėju į Suvalkus, o mokytoja iš Suvalkų, kuriai atiteko mano valandos, važinėja į Punską.

 Matyt, tokia mokyklos politika. Ar Punske su mokiniais kalbatės lietuviškai?

 Su lietuviais mokiniais kalbuosi lietuviškai. Tik viena iš mišrios šeimos kilusi mergaitė yra užsispyrusi ir kalba vien lenkiškai.

 Šiais metais Punsko mokykloje dar sumažėjo mokytojų iš Lietuvos.

 Taip. Akordeono klasės mokytojui Albertui Gražiui nebuvo pratęsta sutartis (oficialiai dėl to, kad šis neturėjo konservatorijos baigimo atestato). Jo vietą užėmė mokytojas iš Elko, kuriam reikėjo padirbėti mokykloje, kad galėtų išeiti į pensiją. Aš daug kartų kalbinau mokytoją Albertą, kad jis neakivaizdiniu būdu baigtų konservatoriją. Jis buvo puikus mokytojas, darbo fanatikas, puikiai sutardavo ir dirbdavo su vaikais. Išmokė gražių lietuvių liaudies melodijų.

Šiuo metu Punsko muzikos mokykloje dirba tik du mokytojai iš Lietuvos. Kol mokyklai vadovavo lietuvis Antanas Šliaužys, buvo gera atmosfera, dirbo daug mokytojų iš Lietuvos.

 Šių metų spalio 10 dieną iškilmingai šventėte pedagoginio darbo 50-metį. Papasakokite apie tai.

 Atšvenčiau gražų jubiliejų ir galėčiau grįžti į Kauną, užsiimti įvairiais reikalais, anūkais, bet žinau, kad jei aš paliksiu Punsko mokyklą, vadovybė mano vieton neįdarbins mokytojo iš Lietuvos. Todėl šio darbo laikausi dantimis ir nagais, ne sau, bet jūsų atžaloms, Punskui.

Jubiliejus buvo gerai nuteikiantis renginys. Man labai malonu, kad tuo užsiėmė muzikos mokyklos vadovybė. Žinoma, koncertas galėjo būti didesnis, bet ir jo pakako. Esu labai patenkinta, kad galėjo atvykti Lietuvos berniukų choras „Ąžuoliukai“ iš Vilniaus, kad koncertavo Juozo Gruodžio konservatorijos kvartetas, konservatorijos absolventė Onutė Matusevičiūtė, mokytojo Arnoldo Beinario žmona, Kauno muzikinio teatro solistė Giedrė Juknevičiūtė, Punsko muzikos mokyklos mokytojų kolektyvas, mokyklos absolventai, berniukų choras ir kt.

 Dėkoju už pokalbį.

 Sigitas BIRGELIS