Neseniai Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino naują Pilietybės įstatymo redakciją. Šis pataisytas įstatymas (remiantis LR Prezidento pateiktomis pataisomis) galios tik iki 2010 m. sausio 1 d. Vadinasi, sprendimas laikinas. Iki 2010 m. pradžios bus toliau ieškoma būdų, kaip ilgesniam laikui išspręsti šią opią problemą.

Kas turi (gali) nuspręsti, kada atimti pilietybę?

Kad klausimas svarbus, parodė aistringos diskusijos, įsiplieskusios Konstituciniam Teismui paskelbus išvadas, kuriose teigiama, jog kai kurie buvusio Pilietybės įstatymo straipsniai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas savo išvadas paskelbė išnagrinėjęs LR Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis, reglamentuojantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, neprieštarauja Konstitucijai. Seimo narių grupės nuomone, pagal ginčijamus įstatymo nuostatus kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, kartu gali turėti ir Lietuvos pilietybę, tačiau lenkų, rusų, žydų ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę nenumatyta. Tai visų pirma reiškia, kad po Konstitucinio Teismo išvadų paskelbimo LR pilietis, tapęs kitos šalies piliečiu, netenka Lietuvos pilietybės. Nutarime buvo pabrėžta, kad nors antikonstituciniais pripažinta daug Pilietybės įstatymo nuostatų, reguliuojančių dvigubą pilietybę, tai negali būti pagrindu kvestionuoti asmenų, jau įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę ir neatsisakiusių kitos pilietybės, teises. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Po beveik metus trukusių svarstymų ir projektų rengimo š. m. birželio 30 d. 78 parlamentarai pritarė Seimo parengtam įstatymui. Šis įstatymas numatė, kad užsienyje gimę išeivių vaikai ir ES ar NATO valstybių pilietybę įgyjantys lietuviai galėjo turėti tiek Lietuvos, tiek kitos šalies pilietybę. Be to, teisę į Lietuvos pilietybę būtų išsaugoję „lietuvių kilmės asmenys, tradiciškai gyvenantys valstybėse, su kuriomis Lietuvos skiria valstybės siena”.??? Tačiau LR Prezidentas nepasirašė šio įstatymo, grąžino jį Seimui tobulinti bei pateikė savo pasiūlymus, kaip tai padaryti. Pasak Prezidento, pagrindinis veto motyvas buvo tai, kad teisininkų išvadose konstatuota, jog šis naujai rengtas įstatymas taip pat prieštarauja šalies Konstitucijai. Vėliau įvykiai klostėsi gan netikėtai. Per kelias savaites Seimas, kuris prieš tai balsų dauguma pritarė naujai Pilietybės įstatymo redakcijai, iš esmės pakeitė savo požiūrį ir beveik tokia pat balsų dauguma pritarė Prezidento pasiūlytoms pataisoms. Dvigubos pilietybės suteikimo sąlygos buvo gerokai susiaurintos. Nuo šiol dvigubą pilietybę galės įgyti užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai, dviguba pilietybė taip pat galės būti suteikta tų valstybių piliečiams, su kuriomis Lietuva bus pasirašiusi sutartis dėl dvigubos pilietybės. Tačiau iki šiol ji tokių sutarčių nėra pasirašiusi. Atsisakyta nuostato, kad ES ar NATO valstybių pilietybę įgyjantys lietuviai galėtų išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. LR Prezidentas nepritarė taip pat nuostatui, kad Lietuvos pilietybę, šalia jau turimos, galėtų įgyti etninėse Lietuvos žemėse gyvenantys lietuviai. Beje, kaip ir anksčiau Prezidentui palikta galimybė už ypatingus nuopelnus Lietuvai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodytų lyg logiška. Tokia maža šalis kaip Lietuva privalo visais įmanomais būdais stiprinti valstybingumą. Pilietybės įstatymas šioje grandyje atrodo ypatingai svarbus. Tačiau jį kokybiškai pakeisti labai sunku, kadangi per keliolika metų regione pasikeitė geopolitinė ir ekonominė situacija. Vien dėl šios priežasties turėtų keistis ir požiūris į valstybės santykius su piliečiais. Beveik trečdalis lietuvių šiuo metu gyvena už Lietuvos ribų. Tiesa, jų indėlis į Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto kūrimą nėra didelis, tačiau toli gražu ne viską reikėtų matuoti vien ekonominės naudos rodikliais. Nėra (galbūt ir negali būti) sukurtų veiksmingų mechanizmų, kaip valstybė su šiais piliečiais turėtų palaikyti glaudžius ryšius. Jeigu tie mechanizmai būtų surasti, vargu ar tik dėl didelių išlaidų jie galėtų būti efektyviai įgyvendinti. Neįmanoma visur įsteigti sekmadieninių mokyklų ir kultūros centrų tautinei tapatybei palaikyti. Atrodytų, kad pats pigiausias ir lengviausias būdas “išsaugoti” į užsienį išvykusius piliečius būtų biurokratinių procedūrų, susijusių su pasų keitimais, kitų dokumentų išdavimais, panaikinimas. Tuo tarpu susidariusi paradoksali situacija. Valstybė vis didesniais mastais bando investuoti į lietuvybės išlaikymą užsienyje ir tuo pačiu metu radikaliai silpnina arba naikina santykius lygmeniu “valstybė – pilietis”. Daugelis ekonominių emigrantų greitu laiku nesugrįš į Lietuvą, tačiau daug jų ypač ES valstybėse sėkmingai gyvena ir gyvens turėdami tik Lietuvos pilietybę. Pakaktų labai paprastų dalykų: kad LR paso pakeitimo procedūros truktų žymiai trumpiau bei kad žmonės būtų įsitikinę, jog joks valdininkas prieš jų valią ir jiems net nežinant nepriims sprendimo atimti Lietuvos pilietybę. Tuo tarpu net naujojo įstatymo įgyvendinimui trūksta poįstatyminių aktų, laiku nepasirengta jam įgyvendinti, o Migracijos departamento, kuris sprendžia daugumą pilietybės problemų, interneto svetainėje (rugsėjo viduryje) galima sužinoti tik tiek, kad „šiuo metu informacija atnaujinama”. Šie klausimai tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su šimtais tūkstančių žmonių. Tai ne dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas. Tačiau per pora metų Lietuvoje nuosekliai bandyta tokį požiūrį įtvirtinti, tuo pačiu klaidinant tuos, kurie pernelyg nesigilino į problemos esmę.

Atrodo, kad dar neatsakyta į esminį klausimą – kas gali ar turi teisę atimti iš piliečio (gimimu įgytą) pilietybę? Ar valstybės institucija, sakykim, Vidaus reikalų ministerija ar teismas, gali tokį sprendimą priimti? Juk įstatymus kuria tuo metu valdžioje esanti politinė dauguma, kuri po kiekvienų rinkimų gali keistis. Tuo tarpu pilietis, iš kurio atimama pilietybė, praranda teisę „gintis”, t. y. rinkimų metu dalyvauti naujos, galbūt geresnės valdžios rinkime. Dalis politologų mano, kad šiuo metu vykstančios diskusijos ir priimami sprendimai LR pilietybės klausimais labai realiai gali paveikti tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Ne tik dėl to, kad per pora metų Lietuva daug prarado ir dar praras piliečių, bet taip pat dėl to, jog bandoma pakeisti esminį principą, kad Lietuvos valstybę atkūrė lietuvių Tauta – o ne Seimas, Konstitucinis Teismas... Ir kad tik ji, o ne vienu ar kitu metu esantys valdžioje gali spręsti apie tolesnę valstybės raidą. Kai kas sako, kad tokie demokratiniai mechanizmai garantuojami Konstitucijoje (pvz., rinkimai, piliečių inicijuotas referendumas ir kt.). Tačiau ar lietuviai privalo dalyvauti referendume ir dar kartą įrodinėti (neaišku, kam), kad nori besąlygiškai išsaugoti sau ir savo vaikams teisę į jų pačių atkurtos valstybės pilietybę?

 

Petras Maksimavičius