Pasinaudodamas J.Šeimio sudaryta etruskų runų abėcėle (J.Šeimys, Gališkos runos, Marijampolė, 2003, p.113). man pavyko iššifruoti, perskaityti dar vieno, etruskų antkapinio paminklo, taip vadinamos, stela iš Lemno, VI a. pr.m. e., apie 2600 metų senumo užrašą.
Etruskų tirėnų užrašas
Taip vadinama stela iš Lemno. VI a. pr. m. e. Atėnai, Nacionalinis muziejus
J.Burianas, B.Mouchova knygoje Paslaptingieji etruskai yra pateikę skaitytojui daug etruskų paminklų fotografijų bei jų paveikslų. Taigi, dar prie vieno jų sustokime mes, prie taip vadinamos, stela iš Lemno, VI a. pr.m. e. Atėnai, Nacionalinis muziejus (ten pat, p.56 ). Jie rašo, kad ši stela buvo 1855 metais atrasta Egėjo jūros Lemno saloje. Ją atrado prancūzų archeologai Kuzenas ir Diurbachas, prie Kaminijos kaimo rado aptrupėjusią antkapio stelą, kurioje buvo štrichais atvaizduotas karys su ietimi ir apskritu skydu. Šalia to atvaizdo steloje buvo iškaltas įrašas graikų raidėmis, bet ne graikų kalba, kaip kad derėtų graikų gyvenamai salai... Kaip pati etruskų kalba, taip ir Lemno įrašas, iki šiol niekaip nesileidžia mokslininkų iššifruojamas, tačiau peršasi išvada, jog stela turi ryšio su etruskais. Taigi liktų tik vienas žingsnis iki kito spėjimo, kad etruskai yra kurį laiką gyvenę saloje.
Žemiau, šią stelą, mes ir matom ją.
Stela iš Lemno
Pasinaudodamas J.Šeimio sudaryta etruskų runų abėcėle (J.Šeimys, Gališkos runos, Marijampolė, 2003, p.113). man pavyko iššifruoti, perskaityti dar vieno, etruskų antkapinio paminklo, taip vadinamos, stela iš Lemno, VI a. pr.m. e., apie 2600 metų senumo užrašą.
Nuo paminklo nurašius išraižytą etruskų runišką tekstą ir po juo surašius šiandienine transkripcija (lietuviškas) raides, tekstą skaitome iš dešinės į kairę, tai yra nuo jo pabaigos. Pradedam skaityti etruskišką užrašą, pirmiausia nuo šalia žvakės esančią eilutę, iš dešinės į kairę.
I-ji eil. NAUMU ARAU SI ART ZERONA INOR INAI R-
Naumu arau si Artu Zerona inor inai r-
Namu arijau (e)si Artumes, Žėrūna įnori jinai r-, (Artumes šlovintoju, garbintoju esi arijau)
II-ji eil. R (atkelta iš I-sios) - AKE RDT AND RZIO
rake rdti and rzio raike rėditi ant rizio, tai yra reikia rėdyti (puošti) ryzais ( rūbais, drabužiais, t.y. šlovinti, garbinti, nešti dovanas jai). ( Dar XX a. viduryje tėtis sakydavęs mamai, kokių ryzų (drabužių) čia prisipirkuisi?).
III-ji eil. ENIS SOT ZERONA ISS INAI
Enis sot Zerona ilss inai
(p)enis, soti Žėrūna, ilsisi jinai (penima, puošiama, t.y. garbinama, soti Žėrūna, Artumes, Aušrinė).
Matyt, nuo tų laikų yra išlikęs posakis: Reikia ir dvasiai peno, tai yra ir dvasiai maisto.
IV-ji eil. SD I NAUSIEN KRAIS
Sdi i(ji) nausien krais, sėdi ji ( nausienį, nau-usien < naujam usienį) naujame krašte; gal svetimame krašte.
V-ji eil. MARA UZUMA N-
Mara uzuma n- , marių ūžimą (ošimą)
VI- ji eil. N(atkelta) SI AZI T
Nsi Azi tu, neši Azijos, Tu;
VII-ji eil. DORAI ES NAFOS
Dorai eis nafos, dorai eisi (a)napus (į dausas);
VIII-ji eil. DORAI NSID FOKIA SI ARE T ZEROSAI DDENIS DODI O NE RONA
Dorai nsidi Fokia, (e)si are tu, Zerosai dudenis dodi, o ne roną,
Dorai nesėdi (negyveni) Fokija, esi arijų tu, Žėrosai (Žėrūnai) dudenis (dubenis-duoklę, gal dudelę -muziką) duodi (groji), o ne roną (žaizdas, karą);
IX-ji eil. ROMU DARANO T ZINAI DEGIE SIOUA RAITTI SUDOKE
Romu darano tu, zinai degie sioua raititi sudoke,
Romumą (ramybę) darai (dovanoji) tu, (am)žinai degi šiojua ( šioja, šičia) raitydamasi, sudoke (duoke),
X-ji eil. IAMO ATSI NAUM TARAMSIN KRAISU SUINA TI ANIS iamo atsi, naum taramasin, kraisu suina ti(ten) ainis. Tai yra sudoke (duokie) jam atilsį (nusiraminimą), naujai taramasin (tardamasi), esi kraisu (krašto) suna ten ainis (naujai tardamasi, sūnau, ten mūsų krašto ainis-palikuonis esi, saugok protėvių papročius).
Deja, kai kurie tekste esantys taškai galėjo ir aptrupėti, išnykti, arba naujai atsirasti. Teksto žodžiai rodo, kad jie yra nutrupėję keturiuose žodžiuose ( nurodau juos skliaustuose). Negalim užmiršti, kad gali būti ir užrašymo klaidų, kaip ir dabartiniuose raštuose. Tekste du kartus yra žodis KRAISU. Mano vaikystėje (XX a. viduryje, apie Lazdijus) tėvelis sakydavęs, neik per pasėlį, eiki kraisa, pasėlio kraštu, ežia.
Iš perskaityto užrašo, mums matosi, kad šis antkapis buvo pastatytas tikrai ne graikui, bet atvykėliui arijui, kuriam Žėrūna (Artuma, Aušra) ir mirusiam atneš marių užimą (ošimą) nuo Azijos, protėvių krašto. Šis užrašas tik patvirtina, kad etruskai-tirėnai-arijai, kaip mini Herodotas buvo atvykėlia iš M.Azijos, o poetas Vergilijus Eneidoje dar patikslino, kad iš Lydų krašto. Deja, čia ne ietį laikantis karys, bet degančią žvakę ugnį; Zeroną (Žėrūną, Artumą) garbinantis žmogus, eina anafos (Anapus - į Dausas), rankoje laikydamas žvakę, Čia duodamas patarimas, kad tik garbindamas Žėrūną dorai eisi Anapus, t.y. į dausas. Juk ir dabar po daugelio tūkstantmečių, prie mirusiojo šarvonės, deginamos žvakės, taigi, mirusiojo vėlės kelionei Anapus, peramžius, kelią nušviečianti žvakių šviesa. Šis antkapinis užrašas rašytas mūsų protėvių kalba, archjiškiausia Europoje, o gal ir pasaulyje, kalba. Nemokėdamas lietuvių kalbos, šio užrašo neiššifruos, nesupras jo, joks etruskologas, kokio mokslinio laipsnio jis bebūtų. Iki kolei, jie ignoruos Juozo Šeimio kalbotyros darbus, iki tol jie dar šimtmečius vaikščios etruskų rašto patamsiais.
Algirdas Grėbliūnas
Jonava