Šventi sužeidimai

 Jei blogas žodis įsirėžia į žmogaus širdį labiau nei į akmenį, tai jis, šventraščio žodžiais tariant, žvirbliu išskridęs galįs jaučiu sugrįžti. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl žmogus prieš išsakydamas žodį pradėjo jį fiksuoti akmenyje ar molio lentelėje, pirmiausia piešiniais, vėliau skiemenim ir raidėm. Senosios legendos byloja, kad rašto kilmė dieviška ir šventa. Taigi jei rašto kilmė dieviška, tai pirmojo rašto kalba, be abejo, buvusi runa. Dieviška ta tauta, kuri prieš tūkstančius metų runomis pradėjo fiksuoti  informaciją...

Nusistovėjusi nuomonė, kad „runa“ esąs skandinavų kilmės žodis, kad jomis rašė švedai, danai, norvegai... Gal ir rašė, bet jos jiems šiandien taip pat paslaptingos, kaip ir pats žodis “runa“. Beje, jis nesvetimas aisčiams. Latviai dar ir šiandien sako: „Riga runa“ (Kalba Ryga).

Mažiau išprususiems Skaitytojams skubu paaiškinti, kad runa – tai paveikslėlių arba skiemeninis garsų raštas (žodis „runa“ reiškia rašyti, braižyti, brėžti, įbrėžti, raižyti, rėžti, rodyti, taip pat sužeisti, įpjauti). Tik romijant (sužeidžiant paviršių) kaulo, bronzos, aukso, sidabro, vario, titnago dirbiniuose, klintyje, akmenyje, ant uolų, sienų buvo galima palikti informaciją. Runos ir hieroglifai – tai tie patys šventi sužeidimai – romijimai. Sužeidus kūno paviršių atsiveria žaizda. Lenkų kalbos žodžiai „rana“, „ranić” fonetiškai ir dalykiškai „runai“, „runojimui“ atrodo labai giminingi. Ar tai dar vienas žmonijos praeities ir kalbos reliktas? Taigi kalba (runa) gali sužeisti ne tik akmens ar metalo paviršių, bet ir žmogų. Sužeisti jo kūną, įbrėžti ir sužaloti sielą!

Marijampolėje gyvenąs žmogus, Juozas Šeinys, vienas iš nedaugelio runų žinovų ir aiškintojų, kelių knygų apie runas autorius, nemanąs, kad lietuviai neturėję rašto, nes jie, kaip ir skitai, nuo senų senovės rašę hetitų runomis. Galima tikėti, galima ir ne, kad lietuviai esą hetitų palikuonys, kad tai ta pati gentis, kuri senuose žemėlapiuose įvardyta kaip Semohetijos gyventojai. Jei Sūduvos vardas runose užrašytas, kaip teigiama, prieš penkis – šešis tūkstančius metų, o sūdujai (sūduviai) sakėsi esą Odisėjo palikuonys, tai kodėl taip noriai trumpinam savo tautos praeitį ir menkinam gimtosios kalbos reikšmę? Daug tautų tiesia rankas į aisčių kalbas, steigia savo universitetuose baltistikos katedras, mokosi kalbos. O mes ar mokame įvertinti, ką turime? Ar lankiusiems sustiprintos aglų kalbos pamokas mūsų jaunuoliams dar reikalinga gimtoji kalba, tiek amžių gyvavusi visuomenės paraštėje?..

Nebuvo istorija mūsų Lietuvėlei palanki! Ne per ilgai džiaugėmės Mindaugo ir Vytauto valstybės galybe. Liublino unija pavertė ją „Naująja Lenkija“, ir visiems, kas save laikė kilmingais, garbingais, raštingais, derėjo rašyti ir kalbėti lenkiškai, nes kalbėti nepaprastai gražia ir sena indoeuropiečių kalba daugeliui pasirodė mužikiška, menka ir žemiška. Didelis lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius 1832 m. užrašė: „Litwo, ojczyzno moja“, o kad lietuvių kalba tinkama tik buitiniams reikalams, buvo įsitikinęs net ir „Anykščių šilelio“ autorius, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Po abiejų valstybių užgrobimo Lietuva tampa carinės Rusijos provincija – Severno zapadnij kraj. Po Sausio sukilimo caras draudžia raštą lotyniškais rašmenimis, aršiai persekioja lietuvių švietimą. Nutautėjimas vyksta ir per Bažnyčią. Bet įvyksta neįmanoma. Tauta, atsidūrusi ant nebūties slenksčio, nepaprastai priešinasi. Aušta knygnešių ir daraktorių epocha, kurią vainikuoja tautos atgimimo sąjūdis ir 1918 m. atgauta nepriklausomybė. Per 22 tarpukario metus nuveikta nepaprastai daug, padėti tvirti valstybingumo pamatai, bet viską nušluoja Antrasis pasaulinis karas, antroji sovietų okupacija, tremtis, tautos genocidas. Lietuvių tautos sąmonės žadintojų laukia amžinojo įšalo žemė, o domėtis sovietizuota istorija tolygu tautos išdavystei...

Nors ir neilgai su Juozu Šeiniu bendravęs, supratau, kad runas galima skaityti, kaip tai darė mūsų protėviai prieš šešis ar septynis tūkstančius metų. Taigi jei ši sena hetitų kalba – runa – gali atrakinti duris į žmonijos senąjį pasaulį, įminti civilizacijos mįsles, kodėl nepaklusti vaizduotės gaivalui ir nebandyti sužinoti, kokį ji aprašo pasaulį, kokius senosios pagonybės laikus, kokį gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, kaip tai bando daryti marijampolietis Juozas Šeinys?

Su Juozu Šeiniu susipažinau „nei per anksti, nei per vėlai, o pačiu laiku“ – birželio 13 d. Punske vykusioje konferencijoje „Terra Jatwezenorum“. Nuvykome tąsyk prie istorinio Kreivėnų-Alksnėnų akmens, kurio raštiženkliais kitados domėjosi dr. Jonas Basanavičius. Juozas Šeinys giliai susijaudinęs patikino:

–        Tai senoji aisčių (sūduvių) runa. Kas protauja ir domisi, pasinaudodamas mano knygose pateikta abėcėle, senoviniais runų ženklais, gali pats šį užrašą perskaityti. Aš tai padarau per 2 minutes. Ant jo sūduviškai užrašyta... kas lietuviškai skambėtų: „Čia Jogailos jo dušiai žėglius sudėjo tarnai čia Sudujos čia Gildujos“. Ne aukso ar sidarbo puodai užkasti, bet įvardytas istorinis faktas. Šis akmenėlis buvęs ribos ženklas tarp jotvingių (sūduvių) Sūdujos ir Gildujos genčių. Šitų ženklų mūsų protėviai šventai laikėsi, prie jų duodavo priesaikas... Jis jiems buvo šventas... Todėl saugokime jį...

Broniaus Kviklio trečiajame „Mūsų Lietuvos“ tome skaitau: „Tuojau į šiaurę yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius. Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas. Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę“.

–        Ar akmuo gali būti gyvas? – klausiau Lietuvos alpinistų, atvykusių pažiūrėti Kreivėnų-Alksnėnų akmens.

–        Akmuo yra gyvas, – savo nuostabai išgirstu alpinistų atsakymą. Tarp jų – Vladas Vitkauskas – pirmasis Lietuvos alpinistas, iškėlęs Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (8848 metrų, 1993 m. gegužės 10 d.), Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T. Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika).

Smagu skaityti Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją. Istorinėje-archeologinėje literatūroje jis minimas jau XIX šimtmetyje. To amžiaus viduryje Marijampolės miestelio mokytojas užrašo: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini šį įdomų istorijos paminklą. 1935 m., prasidėjus visuotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities Lazdijuose viršininko įgalioti asmenys akmenį suranda, bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka nebaigta. 1936 m. Lietuvos sienos apsaugos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbina Kreivėnų (tada Alksnėnų) kaimo ūkininką Joną Grimalauską akmenį pervežti per sieną. Mat „šis senovės paminklas Lietuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį sunaikinti“. Sutartą dieną ir valandą Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lietuvos pusėn, palieka jį Bartnykų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą. Po savaitės, kaip vėliau pasakojo Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo, o apie tolesnį jo likimą daugiau jis negirdėjęs. Akmeniui grėsė dideli pavojai. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.

Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio. Po Antrojo pasaulinio karo akmuo yra priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergždžios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldinami iš savo namų, o Alksnėnų kaimas atsiduria uždaroje sienos zonoje, kas tyrinėtojams užkerta kelią.

Pagaliau Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surandamas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pasienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senųjų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).

1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro specialistai organizuoja ekspediciją, kurioje dalyvauja Archeologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vilius Fokas, gyvenantis Kaune. Akmuo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinaitėse.

(...)

Sigitas BIRGELIS

 

PS Lietuvai ir Lenkijai įstojus į Šengeno erdvę akmuo lankytojams prieinamas.