Gal rado tai, ko nesitikėjo ar ne norėjo rasti?

Seinų istorinė praeitis nepaprastai turtinga. Nors miestas niekada netapo stambiu pramonės ar administracijos centru, nepasižymėjo vertingais statiniais, Seinams sėkmę visų pirmą atnešė tai, kad jie visuomet buvo svarbių kelių kryžkelėje. Tačiau buvusi ir kita, bene dar svarbesnė, priežastis, dėl kurios miesto vardas atsirasdavo istoriniuose šaltiniuose. Seinai buvo lietuviškosios minties (plačiąja prasme) įtakos zonoje. Tas poveikis buvęs labai stiprus ir nuolatinis, daugeliu atveju vyraujantis. Lietuvių tautinio atgimimo idėjos Seinus pasiekė XIX–XX a. sandūroje. Jeigu ir vėlavo (lyginant su didžiąja Lietuva), tai vos 1-2 metus. Taip jau susiklostė, kad tas lietuvių tautinis atgimimas Seinams, kaip nedideliam administraciniam centrui, atnešė daug visokeriopos naudos. Bet juk ir prieš minėtą atgimimą seiniškiams visuomet “arčiau” buvo iki Kauno ir Gardino (natūraliųjų traukos centrų) negu iki Varšuvos ar Krokuvos. Matyt, ir ateityje tai jau nepasikeis.

Birželio 21 d. buvusiuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose, dalyvaujant Elko vyskupui J. Mazurui bei vietos valdžios vadovams, buvo iškilmingai atidarytas Seinų vyskupijos muziejus. “Kas pažįsta savo tradicijas ir šaknis, tas ir mato šviesiąją ateitį“, – muziejaus atidarymo metu pabrėžė Elko vyskupas. Labai pagirtina iniciatyva, nes Seinų vyskupijos gyvavimo laikotarpiu (1818-1926) Seinų vardas išgarsėjo ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir toli už jų ribų. Gaila tik, kad prireikė beveik 100 metų, kad Seinų vyskupijos vardas iš naujo mieste būtų prisimintas. Gaila taip pat, kad atidaryto naujo muziejaus negalima pavadinti ne tik muziejumi, bet taip pat solidžiai parengta ekspozicija.

* * *

Seinų vyskupystė įkurta 1818 m. birželio 30 d. popiežiaus Pijaus VII sprendimu. Joje buvo 120 parapijų ir apie 370.000 tikinčiųjų. Po kai kurių pertvarkymų Seinų vyskupijoje veikė 11 dekanatų: Augustavo, Kalvarijos, Marijampolės, Seinų, Suvalkų, Vilkaviškio, Naumiesčio, Kolno, Lomžos, Ščiutino, Mazovieco. Tai ryškiai rodo, kad Seinų vyskupija buvo mišri tautiniu atžvilgiu. Pirmieji jos vyskupai, eidami kartu ir Lenkijos senatorių pareigas, negyveno Seinuose, bet Varšuvoje. Tik 1837 m. vysk. P. Strašinskis persikėlė į Seinus. Jis buvo pirmasis ilgesniam laikui mieste apsigyvenęs vyskupas. Vėliau daug kas priklausė nuo caro valdžios politikos ir politinės padėties pačioje Rusijos imperijoje. Seinų vyskupiją valdė tiek oficialiai skirti ir patvirtinti vyskupai, tiek laikini administratoriai. Vieniems labiau sekėsi vykdyti reformas, kiti stengėsi išsaugoti paveldėtą padėtį. Be abejonės, nepaprastai didelį vaidmenį suvaidino 1826 m. pradėjusi veikti Seinų kunigų seminarija. Tiek vyskupija, tiek kunigų seminarija į Seinus „partraukė” dažnai neeilinių gabumų asmenybes. Seinai tapo gerai žinomu bažnytinės administracijos centru. Asmeniniai vyskupų ir seminarijos profesorių ryšiai su akademine bendruomene, valdžios atstovais, kultūros ir meno mecenatais miesto vardą dar labiau garsino.

XX a. pradžioje Katalikų Bažnyčios veiklos sąlygos tapo kur kas palankesnės. Tuo pasinaudojo ir atlietuvėjusi Seinų vyskupijos dvasininkija. Ji daug dėmesio skyrė mokyklai ir lietuvių spaudai. Įsteigta “Šaltinio” spaustuvė, o “Žiburio” draugijos pastangos steigti mokyklas ir kelti mokymo lygį išties buvo įspūdingos. Tik 1919 m. Seinų vyskupija, galima sakyti, suskilo į dvi dalis – lietuviškąją ir lenkiškąją. Atsirado ir dvi kunigų seminarijos. 1925 m. iš pietinės Seinų vyskupijos dalies ir kitų sričių įkurta atskira Lomžos vyskupija. 1926 m., kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudarant naujas vyskupijas, iš šiaurinės Seinų vyskupijos dalies sudaryta Vilkaviškio vyskupija, kurios pirmuoju vyskupu paskirtas Seinų vyskupas Antanas Karosas. Šitaip nustojo gyvavusi Seinų vyskupija (ji gyvavo 108 metus).

Taip labai trumpai galima surašyti Seinų vyskupijos istoriją, tačiau jai gyvuojant būta nepaprastai daug įvykių ir iškilių asmenybių. Šiame krašte vyko labai įdomūs procesai, kurie buvo būdingi visam dideliam regionui. Bet būta taip pat daug specifinių, tik šiam kraštui būdingų bruožų. Tam įtakos turėjo faktas, kad Seinų vyskupija nebuvo vien lenkiška, ir nebuvo vien lietuviška. Tik tai supratus galima bandyti deramai įamžinti jos atminimą. Kalbant apie naujai atidarytą muziejų, galima susidaryti įspūdį, kad jo sumanytojai, besirengdami atidarymui ir analizuodami Seinų vyskupijos istoriją, rado tai, ko nesitikėjo ar nenorėjo rasti.

* * *

Įsteigtame muziejuje visų pirma į akis krenta tai, kad nėra parengtos jokios informacijos apie 108 metus gyvavusią Seinų vyskupystę. Paprastai tokia informacija pateikiama net keliomis kalbomis. Muziejuje eksponuojami keli kunigų liturginiai drabužiai, paveikslai, bažnytinių apeigų įrankiai, knygos. Parengtoje ekspozicijoje pasigendame bent mažiausios užuominos, kad Seinų vyskupija buvo mišri tautiniu atžvilgiu, informacijos, kokia buvo jos reikšmė visam regionui. Instituciniu požiūriu kiekvienos vyskupijos neatsiejama dalimi laikoma kunigų seminarija. 1826 m. Seinuose pradėjusiai veikti kunigų seminarijai minėtame muziejuje taip pat „nerasta vietos“, nėra jokios užuominos. Galima pasakyti, kad tai tiesiog skandalinga! Tačiau apžiūrėję likusius eksponatus randame dar labiau kuriozinių dalykų. Muziejaus lankytojus pasitinka chronologiškai išdėlioti Seinų vyskupijos ganytojų portretai. Kolekcija baigiama Popiežiaus Jono Pauliaus II portretu. Iš toli dėmesį patraukia spalvingos vėliavos. Vienoje jų įrašas„Dievas. Tėvynė. Būk pasirengęs”. Kitoje pusėje data: 1937 m. Priminsiu, kad minėtais metais Seinų vyskupijos jau seniai nebuvę.

Pats sumanymas steigti muziejų ir išsaugoti Seinų garbingą praeitį bei panaudoti ją miestui garsinti yra labai prasmingas. Kaip iškilmių metu paminėjo vyskupas – praeities pažinimas padeda kurti šviesesnę ateitį. Bet šiuo atveju tie, kurie apsilankys muziejuje, vargu ar galės nors kiek sužinoti ir suprasti, kokia ta Seinų praeitis bei kuo lietuviai ir lenkai gali didžiuotis. Seinų vyskupijos praeitis mokslinėje literatūroje jau gana neblogai aprašyta, nemažai taip pat išlikusių archyvinių dokumentų. Pakanka tik jais pasinaudoti. Nenorint skaityti lietuvių autorių monografijų, pradžioje galima pasinaudoti jau labai seniai, 1972 m., Liubline kun. W. Jemielity išleista knyga “Augustavo-Seinų vyskupija 1818-1872”.

Petras MAKSIMAVIČIUS